Dantų priežiūra paauglystėje ir jaunystėje

Dantų priežiūra paauglystėje ir jaunystėje nedaug skiriasi nuo ankščiau minėtos – pagrindinis asmens higienos metodas – dantų valymas dantų šepetėliu 2 kartus per dieną, pašalinant maisto likučius ir jų žalingą poveikį dantims bei burnos audiniams. Be to valant dantis šepetėliu ir pasta ant dantų ir dantenų aplikuojamos veikliosios medžiagos, esančios pastoje, pvz., fluoras, augaliniai ekstraktai.

Po kiekvieno valgio rekomenduojama dantis skalauti dantų skalavimo skysčiu. Jie gali būti gydomieji ir profilaktiniai. Gydomųjų – profilaktinių skysčių sudėtyje yra ne tik solventų – alkoholio ir vandens, bet ir veikliųjų medžiagų: antibakterinių ir uždegimą slopinančių, oksiduojamųjų, sutraukiamųjų, mažinančių jautrumą, buferinių medžiagų, dezodoruojančių medžiagų, fluoridų. Prieš pasirenkant skalavimo skystį reikėtų pasikonsultuoti su burnos higienistu ar gydytoju odontologu.

Liežuvis – tai didelis plotas ant kurio taip renkasi apnašos. Nuvalius apnašas nuo liežuvio, jos ne tik lėčiau kaupiasi ant dantų, bet ir būna geresnis burnos kvapas. Liežuvį galima valyti dantų šepetėliu arba specialiuoju liežuvio valikliu. Liežuvį patariama valyti 2 kartus per diena, dantų valymo metu. Reikėtų vengti naudoti balinamąsias pastas, nes vaikystėje ir paauglystėje dantų emalis labai jautrus ypač dvejus metus po danties išdygimo. Balinamosiose pastose yra abrazyvinių medžiagų arba dėmes tirpdančių medžiagų (papaino, bromelaino), kurie gali pažeisti emalį. Vis dėlto, jei nusprendžiama naudoti balinamąsias pastas, prieš pradedant jas naudoti patariama pasikonsultuoti su gydytoju odontologu.

Naudinga ėduonies profilaktika – becukrė kramtomoji guma. Ji kramtoma pavalgius, 10 minučių. Kramtant skatinamas seilėtekis, gerėja burnos savivala. Jei gumoje yra ksilitolio, ji veikia antibakteriškai. Nesant galimybės išsivalyti dantų, galima po valgio pakramtyti fermentinio sūrio gabalėlį. Jis prisotins seiles kalcio ir fosforo, sumažins žalingą rūgščių poveikį, atsirandantį dėl dažno saldumynų vartojimo.

Vis dažniau užkandžiavimas iš dienos raciono išstumia pilnaverčius pietus. Gydytojui odontologui tenka svarbus vaidmuo ne tik supažindinti pacientus ir jų tėvelius su galima žala, bet ir įtikinti keisti jų maitinimosi įpročius. Tai galima daryti 2 populiariausiais keliais. Pirmas, manoma mažiau efektyvus, kuomet pacientas su gydytoju odontologu aptaria maisto asortimentą bei dažnį per dieną. Specialistas stengiasi patarti, kurių iš išvardintų produktų derėtų vengti, o kurių, atvirkščiai, stengtis vartoti daugiau. Antras, sudėtingesnis būdas, pagrįstas kelių gydytojų bendradarbiavimu. Pacientas surašo savo dienos maitinimosi planą, o gydytojas odontologas kartu su dietologo pagalba sudaro naują, kiek įmanoma artimesni pradiniam, dienos racioną. Pastarajame atsispindi ne tik kariostatiniai produktai, bet ir visos reikalingos organizmui maisto medžiagos. Svarbiausias tikslas – atskirti užkandžiavimą nuo normalaus maitinimosi rėžimo ir sugriauti susidariusią greito valgymo „normą“.

Teikiant vis daugiau informacijos apie dantų priežiūrą bei burnos higieną pastebimas akivaizdus progresavimas užkertant kelią karieso išplitimui. Danijoje buvo palyginti 1988 m. ir 2006 m. tyrimų duomenys, rodantys kariozinių defektų, išrautų dantų dėl karieso ir plombuotų dantų skaičių (KPD) (pav. 3).

Pav. 3 Atliktų tyrimų duomenų palyginimas

Akivaizdu, kad per 18 metų plombų, pašalintų dantų bei kariozinių defektų skaičius ženkliai sumažėjo.

Utenos kolegijos odontologinės priežiūros katedros lektorė, gydytoja odontologė Modesta Draugelytė

Svetainėje naudojami slapukai, kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Tęsdami naršymą, jūs sutinkate su privatumo politika.