Svetainėje naudojami slapukai, kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Tęsdami naršymą, jūs sutinkate su privatumo politika.

                     
 J. Jasinskio g. 16-201, Vilnius 03163
(8 5) 212 2510

Netekome Marijonos Savickienės

Ir nėra pabaigos.
Vėjas numeta lapą
Iš šakoto dangaus,
O vanduo sako: labas,
Eik į krantą, į smėlį, į žemę,
Kur gyvenimą savo pamirši,
Kur pavirsi į žolę neramią
Tarp vandens ir dangaus ir –
Nėra
Pavadinimo mirčiai.
                                           (Valdemaras Kukulas)
 
Marijona SAVICKIENĖ
 
1941–2018
 
Esti žmonės – kaip malda – su kasdieniu gerumo palaiminimu sutiktajam. Esti žmonės – kaip nediplomuoti mokytojai, kurie savuoju gyvenimu savaime dalija savąją išmintį kitiems. Esti žmonės – kaip giminės, kurie be mažiausio kraujo lašo genties paveldo būna artimi sielų giminyste.
 
Būtent tokiam žmogui – gydytojai Marijonai Savickienei – šiandien paskutinį sudiev taria uteniškiai: bičiuliai, kolegos, meno ir kultūros sričių atstovai ir jos pacientai, švelniai ją vadinę šypsenų kūrėja. Daugiausia – per 40 metų – ji paskyrė būtent šiam Aukštaitijos kampeliui.
 
Pasvalio krašte, Pušaloto miestelyje, antrą karo savaitę gimė silpnutė mergytė – penktasis Tamašauskų vaikas. Tarsi kantrioji Lėvens kranto pušelė ji atkakliai kabinosi į gyvenimą nuo pirmojo mirksnio. Aplinkybės vertė skubėti ir artimiausia kaimynė sutiko tapti naujagimės ir krikštamote, ir savojo vardo davėja. Iš karo baisumais ženklintos mažylės užaugo taikingos širdies žmogus. Apsisprendusi tapti gydytoja Marijona vėlavo su studijomis, nes pokario sunkmečiu teko pačiai užsidirbti mokslams ir paremti jau studijavusį vyresnį už ją brolį. Po savų studijų gydytoja Marijona tik trumpam buvo iškeliavusi iš Rytų Aukštaitijos. Pirmoji darbovietė – Molėtų rajono Joniškio medicinos punktas. Paskui, sutikus savojo gyvenimo žmogų, kelionė į jo tarnybos vietą Šiauliuose, kur gimė visi trys Marijonos ir Vidmanto Savickų vaikai: du sūnūs ir dukra. O 1976 m. statybos inžinierius su tarnybine komandiruote atvyko į Utenos alaus kombinato statybas. Nuo šios datos iki paskutinės gyvenimo valandos M. ir V. Savickų šeima prasmingai tarnavo Utenai. Kuklūs ir reiklūs sau, buvo dosnūs kultūros puoselėtojai ir rėmėjai, aktyvūs „Indrajos“ kraštiečių klubo veikloje. Literatūra, muzika, menas, kelionės – tokias vertybes puoselėjusieji jiedu su vaikais ypač džiaugėsi Nepriklausomybę atgavusia Lietuva, aktyviai įsilieję į sambūrį „Lietuvai gražinti“, rėmę įvairius tautinius renginius, išleidžiamas kraštiečių knygas. Į gyvenimo rudenį pasistatę namą – įrengė jame istorinio muziejaus ekspoziciją.
 
Gydytoja Marijona Utenoje turėjo dvi bendramoksles, kurios pasakojo, kaip šeimos sodyboje prie Paščio ežero jos gimtadienis per Mindaugo karūnavimo dieną virsdavo visos giminės suvažiavimu. Kaip ji, pasiruošusi vaistų ir tvarsliavos rinkinius, skubėjo į Vilnių Maskvos pučo dienomis. Kaip sunkios ligos priveikta savo draugėms, skubančioms į šalies 100-mečio paminėjimą, dar siuntė žinutę: „O aš nors lovos režimu, bet su ausinėmis klausausi šventinio koncerto.“
 
Kilniaširdė, kukli, atidi kitam, jautri ir atsakinga savo tarnystėje, tolerantiškoji gydytoja Marijona buvo begalinio gyvenimo geismo ir reto narsumo žmogus. Netikėtai likusi našle, ji nepasidavė jokiems siunčiamiems išbandymams. O lemtingąją diagnozę išgirdusi ji iškeliavo į tolimą savo svajonių kelionę. Buvo aistringa žvejė ir savo numylėtame Pakštyje paskutinę gyvenimo vasarą sužvejojusi patį didžiausią laimikį...
 
Liūdna pavasario pradžia, netekus dar vieno taurios sielos žmogaus. Sakoma, jog Dievas pasiima rinktinius. Nuoširdžiausiai apkabiname gydytojos Marijonos vaikus – Kristiną, Vilių ir Vidmantą, slaugiusius Mamą iki paskutinio jos atodūsio ankstyvą kovo pirmosios rytą. Guodžiame jos mylėtus anūkus.
 
Bičiuliai