Vyko konferencija apie etiką odontologijoje ir bendravimą su pacientais

 

LR odontologų rūmai balandžio 17 d. odontologų bendruomenę sukvietė į konferenciją „Etika, teisinis reglamentavimas bei atsakomybė medicinoje ir odontologijoje“. Per du šimtus odontologų ir studentų aktyviai dalyvavo pirmojoje konferencijoje Lietuvoje, gvildenusioje etikos ir bendravimo su pacientais klausimus.

 

Konferencijos įžanginį žodį taręs LR odontologų rūmų Tarybos pirmininkas Alvydas Šeikus pasveikinęs susirinkusius kolegas, priminė pirmuosius ir svarbiausius filosofus, mąstytojus, nagrinėjusius etikos klausimus. A. Šeikaus nuomone, dauguma odontologų darbą atlieka ne tik profesionaliai, tačiau etiškai ir vadovaujasi aukščiausiomis moralinėmis vertybėmis.

 

„Šalia garsių mokslininkų, man labai malonu paminėti LR odontologų rūmų Tarybos narę, Etikos ir procedūrų komisijos pirmininkę, šios konferencijos idėjos autorę profesorę Ireną Balčiūnienę, skiriančią daug dėmesio odontologijos etikos problemoms“ – A. Šeikus pristatė konferencijos iniciatorę.

Pradėjusi plėtoti renginio idėją, prof. habil. dr. Irena Balčiūnienė neabejojo šios temos svarba. Profesorė sakė: „Medicinos etiką būtina prisiminti bendraujant su kolegomis, pacientais ir jų artimaisiais, ypač šiandien, kai kyla itin sudėtingų ir įvairių etinių klausimų“.

 

 

Konferencija vyko simbolinėje vietoje – Vilniaus universitete, vienoje seniausių ir žymiausių Vidurio ir Rytų Europos aukštųjų mokyklų, įkurtame 1579 metais. Renginio dalyviai prisilietė ir prie istorijos. Informacijos ir ryšių su visuomene skyriausvedėja Nijolė Bulotaitė susirinkusiesiems pristatė renginio vietą – Vilniaus universiteto Teatro salę. „Su šia sale susijęs universiteto studentų teatras, o studentų teatras, tai  Lietuvos teatro akademija, nes dar 1570 m. čia buvo suvaidintas pirmas studentiškas spektaklis – S. Tucci komedija „Herkulis““, – sako universiteto atstovė, pabrėžusi, kad anuomet universitetas skyrė didelį dėmesį studentų retorikos ir scenos meno tobulinimui „Jėzuitai aktyviai mokėsi, kaip reikia kalbėti, kaip reikia bendrauti su auditorija ir studentai turėjo išmokti išraiškos – kaip įtaigiai pateikti savo idėją, kad visi suprastų. Todėl spektakliai, prezentacijos, dialogai pradžioje vykdavo po atviru dangumi, sutraukdavę didelį būrį žiūrovų“, – sakė N. Bulotaitė.

 

 

Gydytojas odontologas – prestižinė profesija ar vis dar pašaukimas?

Konferencijos paskaitų ciklą pradėjo Vytauto Didžiojo universiteto ir Vilniaus universiteto profesorius kunigas profesorius habilituotas daktaras Andrius Narbekovas, klausdamas susirinkusiųjų: gydytojas odontologas yra prestižinė profesija ar vis dar pašaukimas? Profesorius pabrėžė, kad „būti gydytoju – tai neįkainojamos vertės tarnystė gyvybei. Ji išreiškia gilų žmogišką ir krikščionišką atsidavimą, kuris pasireiškia ne vien tik kaip techninė veikla, bet ir kaip pasiaukojimas ir meilė savo artimui. Tarnystė žmogaus gyvybei, kuri yra fundamentalus kiekvieno žmogaus gėris, suteikia medicinai moralinį pobūdį“. Medicinos specialistų darbe nepaprastai svarbią vietą užima moralinės normos. „Gydytojas atlieka savo darbą ne tik gerai ar blogai technine prasme, bet visada ir gerai ar blogai moraline prasme“, – sako prof. A. Narbekovas.

 

 

Kalbėdamas apie medicinos paskirtį, kunigas profesorius A. Narbekovas sakė: „Gydytojas ir pacientas kaip protingos ir laisvos būtybės kartu atlieka tam tikrą vaidmenį, siekdami medicinos tikslo – gėrio pacientui. Siekimas pacientui gėrio yra moralinis įpareigojimas, kylantis iš medicinos prigimties. Gydytojas, kuris daro žalą kokiam nors paciento gėriui, kenkia savo profesijai. Todėl gydytojui svarbus ne tik teorinis ir techninis profesinis pasiruošimas, bet ir paisymas dorovinių normų“.

Profesorius patarė nepamiršti, kad pacientas yra žmogus, turintis vardą, pavardę, šeimyninę padėtį, charakterį, kuris tikisi profesionalaus, taip pat draugiško ir šilto bendravimo.

 

„Gydytojo – paciento bendravimas nereikalauja iš gydytojo vienuolinio pasišventimo medicinai, užmirštant pareigas šeimai, sau, visuomenei. Tai nepaneigia fakto, kad tam tikru laipsniu medicina yra ir verslas, ir mokslas, ir technologijos. Tačiau būtina šiuos skirtingus aspektus sujungti į vieną moraliai priimtiną visumą, pripažįstant, kad tam tikru laipsniu ir tam tikrais momentais jie turi artėti prie viską deramai į vietas sudėliojančio meilės artimui principo“, – sakė kunigas prof. A. Narbekovas.

 

Kunigas prof. A. Narbekovas pripažino, kad mediko profesija nėra labai laiminga. „Tai iš tikrųjų skamba paradoksaliai: iš vienos pusės labai teigiami gydytojo gyvenimo aspektai – geras išsilavinimas, svarbus, prasmingas ir intelektualus darbas, aukštas statusas visuomenėje ir nemenkos pajamos – iš kitos pusės matome ne tokius jau ir laimingus gydytojus kaip galėtume tikėtis“, – sako prof. A. Narbekovas, kuris atkreipia dėmesį, kad JAV atlikti tyrimai rodo dažnas gydytojų skyrybas, priklausomybes, aukštą savižudybių rodiklį lyginant su kitomis profesijomis. „Tai siejama su perkrūviais ir nuovargiu, kas yra suprantama, bet tuo visko paaiškinti nebūtų teisinga“, – situacijos priežastis vardija prof. A. Narbekovas.

 

Profesorius atkreipė dėmesį į pacientų nepasitenkinimą šiuolaikine medicina, nors technologijos pasiekė neregėtas aukštumas, ligoninės aprūpintos naujausia aparatūra, ir netrūksta gydytojų bei kito personalo. „Reikia pabrėžti tik žmogui būdingą prigimtinį dvasinį poreikį, turintį aiškią moralinę dimensiją: mylėk ir daryk gera, venk blogio. Tai nėra formalus poreikis: jis, skirtingai nei gyvūnų atveju, išreiškia atpažinimą gėrio, kuris yra „iš savęs vertingas“, o ne todėl, kad suteikia kokį nors malonumą ar atneša kokią nors naudą“, – gydytojams svarbią moralinę normą išskiria profesorius.

 

Grįždamas prie klausimo, ar gydytojo profesija vis dar pašaukimas, kunigas pažymi, kad medicinos žinios ir įgūdžiai nėra tik pragyvenimo priemonės. „Tai yra ir priemonės tarnystės kitiems, yra pašaukimas. Prisilietimas prie silpniausiųjų – sergančių, žaizdotų, neįgalių – nėra mūsų pasirinkimo dalykas, tai yra buvimo krikščionimi ženklas“, – paaiškina prof. dr. A. Narbekovas.

 

„Tikinčiam žmogui medicina yra moralinis pašaukimas. Medicina iš užsiėmimo ar profesijos perkeičiama į pašaukimą, Dievo kvietimą ypatingu būdu siekti savo žmogiškosios būties pilnatvės ir padėti kitiems jos siekti“, – sako prof. A. Narbekovas, retoriškai klausdamas, ar tai reiškia, kad netikintys medikai negali būti geri specialistai ir atsidavę savo darbui, atsako: „Žinoma, ne! Tačiau dirbti nesavanaudiškai, gydyti visus be išimties, gerus ir blogus, švarius ir purvinus, turtingus ir neturtingus, dėkingus ir nedėkingus taip kaip darė Jėzus, neturint tikėjimo, atrodys neprotinga. Aukoti savo laiką, rizikuoti susirgti, patirti įvairius nepatogumus, finansinius nuostolius, galiausiai nedėkingumą, neturint tikėjimo, atrodys neprotinga“, – samprotauja prof. dr. A. Narbekovas, pažymėdamas, kad „grubumas ir šiurkštumas, atsisakymas gydyti dėl ekonominių priežasčių, bet koks diskriminavimas, dirbtinis eilių sudarymas, praktikavimas kaip verslas yra nesuderinami su medicina iš pašaukimo“.

 

Kunigas, kalbėdamas apie gydytojo pašaukimą, paliečia kitą svarbią temą – artimo meilę. „Artimo meilė nepateikia matematinės formulės iki kokio laipsnio turi praktikuoti iš atsidavimo ir iki kokio laipsnio iš savų interesų. Artimo meilė reikalauja ir tinkamai pasirūpinti savimi, savo šeima, socialiniais ryšiais. Tik yra akivaizdu, kad artimo meilė lengvai nepateisins geradarystėsprinciporedukavimo  tik iki žalos nedarymo, autonomijos principo suvedimo į paternalizmą ar absoliučiai į pataikavimą paciento norams, teisingumoprincipo – nuo laisvo sutikimo iki kontrakto“, – sako prof. A. Narbekovas.

 

Pranešėjas atkreipė dėmesį į pokyčius medicinoje, su nusivylimu sakydamas: „Situacija, kai paciento interesai yra mažiau svarbūs už finansinius medikų bei klinikų interesus, mediciną iš pašaukimo paverčia verslu, – pridurdamas, – jeigu žmogaus tikslas yra pelnas, jis visą gyvenimą bus nelaimingas, nes visų pinigų uždirbti neįmanoma“. Profesorius pastebi, kad tai keičia gydytojo – paciento tarpusavio santykius. „Gydytojo – paciento ryšys iš gydymo virsta komerciniu ryšiu. Iš esmės kinta gydytojo požiūris į pacientą, bet taip pat kinta ir paciento požiūris į gydytoją. Vertindamas gydytojo veiksmus, pacientas ima galvoti, kiek veiksmuose yra nuoširdumo, ir kiek komercijos“, – sako prof. A. Narbekovas.

 

Apibendrindamas savo pranešimą kunigas prof. dr. A. Narbekovas sako: „Gydytojo – paciento bendravimas nereikalauja iš gydytojo vienuolinio pasišventimo medicinai, užmirštant pareigas šeimai, sau, visuomenei. Tai nepaneigia fakto, kad tam tikru laipsniu medicina yra ir verslas, ir mokslas, ir technologijos. Tačiau būtina šiuos skirtingus aspektus sujungti į vieną moraliai priimtiną visumą, pripažįstant, kad tam tikru laipsniu ir tam tikrais momentais jie turi artėti prie viską deramai į vietas sudėliojančio meilės artimui principo“.

 

Efektyvus bendravimas su pacientu

 

 

Lietuvos taikomosios psichologijos asociacijos prezidentas, Žmogaus studijų centro prezidentas, žurnalo „Psichologija Tau“ vyr. redaktorius, psichologijos daktaras, docentas Gintaras Chomentauskas odontologų bendruomenei skaitė pranešimą apie efektyvų mediko bendravimą su pacientu.

 

Doc. dr. G. Chomentauskas kalbėjo, kad priešingai paplitusiai nuomonei, dauguma nusiskundimų dėl mediko darbo kyla ne dėl jo žemos profesinės kompetencijos ar klaidų, bet dėl jo netinkamo bendravimo su pacientu diagnozės nustatymo, gydymo bei postintervencijos laikotarpiu. Psichologijos daktaras pažymi, kad nepaprastai svarbi atpalaiduojanti atmosfera odontologijos klinikoje, kad pacientas jaustųsi jaukiai ir labiau atsipalaiduotų. Taip pat gydytojui reikėtų atkreipti dėmesį į savo balsą, jo intonaciją. „90 proc. kaip tu kalbėsi, taip klostysis jūsų su pacientu santykiai“, – sako psichologas.

 

Anot doc. dr. G. Chomentausko, gydytojai ir pacientai turi skirtingą nuomonę apie tai, kas yra „geras“ bendravimas. Gydytojas nori kuo greičiau nustatyti diagnozę ir paskirti gydymą, tad, jam patinka uždari klausimai ir lakoniški paciento atsakymai į juos. Psichologijos daktaras teigia, kad dėl šios nuostatos net 54 proc. pacientų nusiskundimų yra neišgirstami, taigi į juos ir neatsižvelgiama. „Tuo tarpu pacientas nori daugiau papasakoti apie savo ligos istoriją, nori gauti daugiau informacijos apie ligą ir galimas jos pasekmes, nori įsitikinti, ar gydytojas atsižvelgė į visas jo būklės priežastis, nori žinoti siūlomus gydymo būdus bei alternatyvas, galimus jų šalutinius poveikius, nori pats prisidėti prie sprendimo priėmimo ir pačios ligos gydymo“, – sako psichologas.

 

Remdamasis tyrimais pranešėjas konstatuoja, kad gydytojas nutraukia pacientą vidutiniškai po 18 sek. kalbėjimo. Anot jo, pacientai per tokį trumpą laiką nespėja paaiškinti savo nusiskundimų. Nustatyta, kad nenutraukiami pacientai vidutiniškai kalba 2 min. 30sek. Anot psichologo, jei gydytojas skirs tiek laiko išklausyti pacientą, pastebės akivaizdžių teigiamų rezultatų santykiuose su pacientu.

 

Psichologas nurodo, kad pacientai yra nepatenkinti kai jie neįtraukiami, arba nepakankamai įtraukiami į sprendimo priėmimą. Anot dr. G. Chomentausko, vien pacientų dalyvavimo sprendimo priėmime aplinkybė, pacientų pasitenkinimą gydytojo darbu padidina du kartus. Taip pat pažymėta, kad kuo labiau dominuojantis odontologas, tuo mažiau pacientai juo patenkinti.

 

„Tyrimai rodo, kad geresni medikų  komunikacijos įgūdžiai ne tik padidina pacientų pasitenkinimą, bet ir padeda tiksliau nustatyti diagnozę, užsitikrinti paciento bendradarbiavimą gydymo procese bei pasiekti geresnių gydymo rezultatų“, – sako dr. G. Chomentauskas.

 

Psichologijos daktaras taip pat palietė gydytojo įvaizdžio klausimą. „Medicinoje turime teisingo, rimto, profesionalo gydytojo neteisingą įvaizdį, nes mes dažnai gydytoją įsivaizduojame griežtą profesionalą, kaip daktaras Hausas, kurio nieks nesupranta, bet jis visus kiaurai mato ir gali pasakyti ką daryti, kaip elgtis, bet mes studijose matome, kad po paties pirmo vizito, kai gydytojas yra toks kaip daktaras Hausas, arba labiau dominuojantis, moksliškai tariant, pasitenkinimas juo iš karto mažėja“, – sako dr. G. Chomentauskas, taip pat patardamas negąsdinti pacientų nurodinėjant asistuojančiam personalui. Nes pacientams svarbu ne tik kaip gydytojas bendrauja su pacientu, bet kaip jis bendrauja su kolegomis, kokia jaučiama atmosfera.

 

Psichologas dr. G. Chomentauskas pataria remtis tyrimais patvirtintomis galinagomis padavėjų naudojamomis technikomis, kurių pritaikymas padeda padidinti pacientų pasitenkinimą:

1) Šypsena. Jei mes šypsosimės – atgal gausime tą patį emocinį santykį. 2) Pakartojimas. Mes netikime ir nesitikime, kad mus išgirs. Jeigu padavėjas pakartoja užsakymą žodžiu, padidina arbatpinigių kiekį dvigubai. Tai labai paplitusi praktika ne tik norint išvengti klaidų, bet ir parodyti, kad aš tave išgirdau. Tad tiksliai pakartokite paciento nusiskundimus. 3) Prisistatymas. Prisistatykite pacientui vardui, taip sumažinsite barjerą ir parodysite, kad bendrausite atvirai ir kalbėkime apie viską, kas svarbu. Padavėjams ši technika padidina arbatpinigių kiekį per pusę.

Paskutinę pranešimo dalį dr. G. Chomentauskas skyrė potyrio svarbos supratimui. „Mūsų tikslas pacientui sukurti ne tik kokybišką paslaugą, bet ir sukurti tam tikrą patyrimą. Kuris skatintų žmogų pas jus ateiti ir jūs išvengumėte situacijų, kai žmogus nenori pas jus ateiti dėl psichologinių priežasčių“, – kalbėjo dr. G. Chomentauskas. Psichologas mano, kad visi žmonės gali būti dviejose ego būsenose. „Šios būsenos yra asociaciniai laukai, kurie mums primena, tai kuo mes esame puikūs, kuo mes esame stiprūs, kad mes esame energingi, kompetentingi, galime įveikti kliūtis. Užtenka įmesti vieną, antrą dalyką į mūsų sąmonės ar dėmesio lauką ir žmogus pradeda pavargti“, – sako dr. G. Chomentauskas. „Ir kas augina žmogų? Jį augina prisiminimai, prisiminimų fragmentai, santykiai, laimėjimai. Žmogus gali sąmoningai sugrįžti į būseną „Viskas yra gerai“, – sako pranešėjas.

 

Baigdamas savo pranešimą psichologas dr. G. Chomentauskas pasidalina keliais patarimais, kaip negalima pateikti informacijos pacientui, kokių frazių geriau nevartoti:

1. Nebūkite nejautrus ir nepaslaugus darbuotojas, nesakykite: „Čia ne mano darbas...“

2. Nesislėpkite už tvarkų ir procedūrų, venkite sakyti: „Tokia mūsų tvarka / taisyklės / procedūros...“

3. Į klausimus neatsakykite tik vienu žodžiu „taip“/ „ne“. Paaiškinkite savo atsakymą.

4. Nesislėpkite po darbuotojo „sraigtelio“ role, nesakykite „Aš neturiu įgaliojimų...“ , „Tokia jau ta mūsų sveikatos sistema...“.

5. Nenutraukite paciento, išklausykite jį.

6. Nesakykite „Nusiraminkite“.

 

Reikalavimai informuoto paciento sutikimui

 

Konferencijos dalyviai aktyviai klausė Mykolo Romerio universiteto doc. dr. Agnės Širinskienės pranešimo apie reikalavimus informuoto paciento sutikimui. „Informuotas paciento sutikimas – vienas svarbiausių šiuolaikinės sveikatos teisės institutų. Istoriškai pradėjęs formuotis kaip etikos norma, o vėliau –  ir  kaip „gynybinė priemonė“, padedanti gydytojui įrodinėjimo procese, kai kyla ginčas dėl žalos atlyginimo pacientui, dabar informuoto paciento sutikimas tapo esmine sąlyga, sankcionuojančia medicininę intervenciją“, – kalbėjo doc. dr. Agnė Širinskienė.

 

Pranešime doc. dr. A. Širinskienė kalbėjo apie reikalavimus, taikomus informuoto paciento sutikimui: pateiktinos informacijos turinio apimčiai, informacijos pateikimo pobūdžiui, paciento kompetencijai, paciento sutikimo išraiškos formai. Taip pat nagrinėti atvejai, kada įstatymas medicinos procedūras priskiria invazinų ir (ar) intervencinių procedūrų grupei, kurių atlikimo atveju privalu gauti rašytinį paciento sutikimą. Ypatingas dėmesys skirtas paciento sutikimo rašytinei formai bei apibūdinamos praktikoje dažniau pasitaikančios rašytinės formos rengimo ir pildymo problemos. Pranešime aptarti ir Lietuvos Respublikos Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme numatyti ypatingieji atvejai, kai sutikimą duoda paciento atstovas, bei tokiems atvejams taikomi specifiniai reikalavimai.

 

Renginio dalyviai turėjo galimybę išgirsti pranešėjos atsakymus į jiems rūpimus klausimus, kurių būta nemažai. Kadangi Rūmų nariams informacija apie informuoto paciento sutikimą yra įdomi ir svarbi, doc. dr. A. Širinskienė sutiko parengti straipsnį šia tema. Tikimės, kad jį galėsite skaityti artimiausiame „Odontologų rūmų žinių“ numeryje.

 

Kai kurie sveikatos priežiūros darbuotojo atsakomybės klausimai

 

 

Mykolo Romerio universiteto prof. dr. Jonas Juškevičius pranešime atkreipė dėmesį, kad po Nepriklausomybės atkūrimo radikaliai pasikeitė gydytojo – paciento santykių modelis: nuo paternalistinio iki paciento autonomija grįsto sprendimų priėmimo. „Su pacientų teisių įtvirtinimu ir išplėtojimu pasireiškė auganti asimetrija gydytojo-paciento santykiuose, kuri savo ruožtu iššaukė taip vadinamos gynybinės medicinos fenomeną“, – sako prof. dr. J. Juškevičius.

 

„Kaip matyti iš nutarčių civilinėse bylose, dažniausiai neteisėtų gydytojų veiksmų įrodinėjimas susijęs su nekokybiškomis bei nekvalifikuotomis sveikatos priežiūros paslaugomis, teigiant jog medikai padarė ne viską, ką galėjo arba turėjo padaryti, arba įrodinėjant, kad medikai nesuteikė visapusiškos ir būtinos informacijos apie gydymą ir galimą riziką, gydymo veiksmus atliko be paciento informuoto sutikimo“, – kalbėjo prof. dr. J. Juškevičius.

 

Pranešėjas apibrėžė medikų darbe svarbią profesinę atsakomybę. Tai – konkrečios profesijos asmenų atsakomybė už netinkamą savo profesinių pareigų vykdymą. Anot profesoriaus, tai apima ne tik teisinę, bet ir moralinę atitinkamos profesijos atstovų atsakomybę.

 

Jis pabrėžė, kad įstatymai išskiria grupę profesijų, tarp jų ir medicinos, kurių atstovams taikomi ypač dideli atsargumo, atidumo ir dėmesingumo reikalavimai. „Toks gydytojo profesinės atsakomybės pobūdis yra nulemtas sveikatos priežiūros, kaip visuomenės veiklos srities, ypatingos svarbos: ši veiklos sritis susijusi su esminėmis konstitucinėmis žmogaus vertybėmis – gyvybe ir sveikata“, – pranešime kalbėjo prof. dr. J. Juškevičius.

 

Stresas darbe. Mitai ir realybė

 

 

Paskutinę sveikatos priežiūros srities darbuotojams aktualią temą apie stresą pristatė gydytojas psichiatras, gydytojas psichoterapeutas Raimundas Alekna. Stresą darbe gydytojas psichiatras R. Alekna apibrėžia kaip emocinių, pažintinių, elgesio ir fiziologinių reakcijų į nemalonius ir kenksmingus darbo turinio, darbo organizavimo ir darbo aplinkos aspektus visuma.

 

Europos Komisija šią būseną apibūdinama kaip stiprų susijaudinimą ir didelį nepasitenkinimą, o taip pat kaip jausmą, kad per daug reikalaujama.

Streso paplitimas iš tiesų yra didelis. Anot gydytojo R. Aleknos, stresas darbe yra antroji po nugaros skausmo Europos Sąjungoje dažniausiai sutinkama (28 proc. darbuotojų) su darbu susijusi sveikatos problema. „Stresas nėra liga, bet, jei stresas intensyvus ir patiriamas tam tikrą laiką, jis gali sukelti psichinės ir fizinės sveikatos sutrikimus“, – pažymi R. Alekna.

 

Pranešėjas nemažą dėmesį skyrė emociniam intelektui, kuriam didelę įtaką daro vaikystėje šeimoje patirti išgyvenimai ir santykiai šeimoje.