Sovietinės stomatologijos realybė: nesaldus profesinis gyvenimas

Nemaža dalis odontologų  šiandien nėra labai patenkinti savo darbu. Kodėl? Nes reikia dirbti?  Taip, šioje specialybėje nepakanka paspausti mygtuką, pridėti fonendoskopą, įvertinti situaciją žiūrint į ekraną ar diskutuojant priimti kokį nors sprendimą. Tai chirurginio profilio specialybė, tačiau joje yra puikios sąlygos savirealizacijai ir jos pasekmei – gerai savijautai.  O kokia gydytojo odontologo profesinė savirealizacija buvo sovietiniais laikais?  

Prof., habil. dr. Irena Balčiūnienė

Žinoma, kad sovietinė stomatologija (dabar odontologija) buvo itin žemo lygio, nors buvo ir šis tas gero. Pacientai stomatologų kabinetuose kentėjo, už gydytojo kabineto durų tirtėjo, bet visi norintys galėjo susigydyti dantis.  

Odontologinė pagalba buvo labai prasta lyginant su to laikmečio odontologija Europoje ar Jungtinėse Valstijose,  bet ji buvo prieinama visiems. Vis tik gydytojai buvo išradingi ir tokiomis sudėtingomis sąlygomis sugebėdavo padėti. Dabar jauni gydytojai negali suprasti, kodėl daugeliui pacientų dar ir dabar sunku atsikratyti mito, kad vizitas pas odontologą būtinai bus nemalonus.

Gūdžiais sovietiniais laikais nebuvo nei tinkamų instrumentų, nei gerų medžiagų, nors ir gydytojai turėjo profesinių  žinių. Dabar tokių instrumentų niekas nenaudoja, o ir gydytojai odontologai greičiausiai nesuvoktų, ką su jais daryti.

Pacientai buvo gydomi be nuskausminamųjų vaistų, nes labai trūko švirkštų, taip pat ir adatų. Buvo gerai, jeigu visas stomatologijos skyrius turėjo 3-4 švirkštus. Tam, kad suleistų vaistus pacientui, reikėdavo išvirinti švirkštą ir adatas. Vien tam, kad medicinos seselė paruoštų gydytojui dozę vaistų, reikėdavo pusvalandžio, o po to tekdavo dar palaukti, kol vaistai pradės veikti.

Miestuose dviem-trims gydytojams stomatologams padėdavo viena medicinos seselė. Rajonuose ir kaimuose net ir tokių sąlygų nebuvo. Taigi, dantų gydymas iš esmės vyko be jokio nuskausminimo, nes už kabineto durų pacientų eilė buvo ilga, labai stigo laiko, o švirkštų neretai būdavo mažiau negu pačių gydytojų.

Gydytojams, dirbantiems terapinėje  odontologijoje, per darbo dieną (6 val.), reikėdavo priimti 18-19 pacientų, uždėti 13-14 plombų. Tokia buvo darbo dienos norma. Nuskausminimui buvo vartojamas novokainas – išrastas dar 1905 metais: lėto veikimo, neretai sukeliantis gan daug pašalinių reiškinių (galvos svaigimą, pykinimą, sąmonės sutrikimus). Vėliau pradėtas vartoti trimekainas, sukeliantis dar daugiau alerginių reakcijų.

Tos pačios adatos buvo naudojamos šimtus kartų. Jos būdavo užmaunamos ir prisukamos prie švirkšto, o dūris – skausmingas (adata dėl susidėvėjimo atbukdavo, neretai ją reikdavo pasukti ir tik tada įdurti).  Dabar... vienkartinės adatos, prieš  injekciją nuskausminama burnos gleivinė, pacientas praktiškai nelabai ką ir jaučia. Turbūt ne veltui tais laikais paklausus moterų, ar joms teko sutikti vyrą, nuo kurio prisilietimo kiltų drebulys, dažna atsakydavo: „Taip, tai – stomatologas.“

Kietajam dantų audiniui apdoroti skirti grąžtai dažniausiai būdavo atšipę, jų niekur nebuvo galima nusipirkti ir jie buvo skirstomi tik pagal ligoninių ar poliklinikų užsakymus. Tai irgi buvo ypač deficitinė prekė – kas ketvirtį skyriaus vedėjai ar vyr. stomatologai padalindavo gal po 20-25 grąžtus gydytojui, su pasididžiavimu pasakydavo „kietmetalio“, o vos po mėnesio tie grąžtai tapdavo tokie švelnūs, kad galėdavai juos paglostyti. Apdorojant kietąjį danties audinį jokio vėsinimo vandeniu nebuvo, nebent iš specialios pūslės (pusterio),  į kurią buvo prisiurbiama vandens iš indo ir įpurškiama į burną. Beje, gydytojas visada dirbdavo vienas, šalia nebūdavo nė vieno asistento.

Sovietinių bormašinų greitis buvo gan agresyvus (35 tūkst. apsisukimų per minutę), o kietojo dantų audinio atšaldymui vandens nebuvo (teoriškai bormašinos rankovėje buvo pritvirtinti vamzdeliai vandeniui tekėti, bet jie dėl nekokybiško vandens ir filtrų nebuvimo tuoj pat užsikimšdavo ir jų niekas net netaisydavo, arba reikėjo pasikviesti dar vieną asmenį, kuris tuo pasirūpintų).   

Visgi  gydytojai, apdorodami grąžtu kietąjį danties audinį ir norėdami jį kuo mažiau traumuoti, gręždavo su pertraukomis, nedideliais „prisilietimais“, taip leisdami audiniui atvėsti. Taip pat vis užliedavo vandens iš pusterio.

Teorinių žinių buvo, bet jų realizacija buvo praktiškai nulinė. Bormašinos rankovės buvo sudarytos iš atskirų metalinių detalių su pritvirtintais ratukais, ant kurių užtemptas storas specialus siūlas bėgdamas perduodavo sukamuosius judesius į antgalį ir grąžtą. Toks mechanizmas buvo nepatogus, stipriai vibruodavo ir skleisdavo nemalonų garsą – girgždesį, tad dar ir tai labai nemaloniai paveikdavo net tik pacientą, bet ir gydytoją. Nenuostabu, kad taip dirbant skaudėdavo ir riešus, ir delnus, ir pirštus.

Beje, tokios rankovės buvo nelanksčios ir gan trumpos, dėl to buvo neįmanoma gydyti paciento pusiau gulimoje ar horizontalioje padėtyje. Visi pacientai sėdėdavo įsitempę kėdėje, atlošę galvas, o gydytojai dirbdavo dažniausiai stovėdami. Net jeigu atsisėsdavo, greitai pavargdavo dėl iškreiptos stuburo padėties.

Ir kodėl visi gydytojai dirbdavo paslėpę plaukus po neaukštomis cilindro formos kepuraitėmis? Neduok Dieve, jeigu bent vienas galvos plaukas paklius ant besisukančios rankovės, kuri visada buvo šalia ausies. Ant rankovės besisukantis „šniūras“ (tvirtas, labai storas siūlas), pagavęs plauką galėjo akimirksniu įsukti visą kuokštą. Tokiu atveju reikėdavo tuoj pat stabdyti įrenginį, nukirpti tą plaukų kuokštą, o tada išpešioti rankovėje likusius plaukus.

Dantų ėduonies, ypač  pulpito ir apikalinio periodontito, gydymas skyrėsi šviesmečiais. Bet buvo ir teigiamų dalykų. Gydydami gilųjį ėduonį, gydytojai visais būdais stengdavosi išlaikyti dantį „gyvą“. Dabar vadinamo dentino ėduonies Caries dentini  nebuvo. Dentino ėduonis buvo dalijamas į vidurinį ėduonį – Caries media ir gilųjį ėduonį – Caries profunda, o pastarasis – dar į Caries profunda acuta ir Caries profunda chronica.

Dėmesio centre buvo būtent Caries profunda acuta. Toks ūmus gilusis ėduonis būdingas vaikams, paaugliams ir jauniems žmonėms. Dėl greitos pažeidimo eigos pakenktas dentinas būdavo šviesus, gelsvas, ertmės dugne taip pat minkštokas, demineralizuotas, gelsvos spalvos. Gydant tokį  ėduonį ertmės dugne buvo stengiamasi palikti bent jau ploną tokio ne suirusio, bet demineralizuoto dentino sluoksnį, kad nebūtų atverta pulpa.

Ertmės dugne buvo dedama priešuždegiminių ir remineralizuojančių savybių turinti pasta, dažniausiai paruošta ex tempore: cinko oksido – eugenolio,  antibiotikų, hormonų ir cinko oksido,  propolio, aloe pastos, taip pat kalcio hidroksido pastos – kalcin ir kalmecin. Plombavimas buvo Dantis buvo vykdomas kito apsilankymo metu, nebeturint jokių nusiskundimų sveikata. Bėda buvo tokia, kad plombos buvo nekokybiškos, bet krūminiai dantys, kurie buvo užplombuoti sidabro amalgama, beveik visada išlikdavo gyvi, įvykdavo buvusio ertmės dugne minkšto dentino remineralizacija ir susidarydavo tretinio dentino sluoksnis. Taip buvo išsaugomas ne tik  gyvas dantis, bet ir didinamas danties ilgaamžiškumas.

Na, o dantys, kuriems buvo gydomas pulpitas arba viršūninis periodontitas, dažniausiai būdavo pasmerkti dėl visiškai nekokybiškų endodontinių instrumentų ir šaknų kanalų užpildų nebuvimo. Gydytojai privalėjo dirbti su taip vadinamomis „tėvyninėmis“ medžiagomis, nes tik jos ir tebuvo. Krūminių dantų pulpitai buvo gydomi taip vadinamu „mišriu“ būdu: kiek įmanoma apdorojami apatinių krūminių dantų distaliniai ir viršutinių krūminių dantų palatinaliniai kanalai, o ant medialinių ir bukalinių kanalų įeigų uždedama mumifikuojanti rezorcinformalino pasta.

Pastos paruošimas būdavo toks: lašas 40% formalino, dedama rezorcino miltelių iki prisotinimo ir maišoma pridedant cinko oksido miltelių iki pastos konsistencijos.  Pasta būdavo labai skvarbi, impregnuodavo dantų šaknis, jos tapdavo rožinės spalvos ir neretai pats dantis pasidarydavo rausvas. Toks gydymo metodas visiškai neapsaugodavo nuo uždegimo židinių susiformavimo šaknų viršūnių srityje. Pergydyti tokių šaknų neįmanoma, nes jos tapdavo labai trapios, todėl šalinant tokius dantis daug papildomo darbo turėdavo burnos chirurgai. Jie nesiskųsdavo, tik gerą valandą užtrukę sakydavo: „Tai buvo rezorcininis dantis.“

Lengvai praeinamus priekinių dantų šaknų kanalus užpildydavo fosfato cementu, kaplių ir krūminių dantų – eugenolio ir cinko oksido pasta arba standartine pasta „Paracin“,  kurios sudėtyje buvo rezorcino ir kuri taip pat nudažydavo danties audinį rausva spalva. Odontologai dėl to pergyveno, labai stengdavosi, daug dirbdavo, kruopščiai plaudavo ertmes vandenilio peroksido tirpalu, kad šios „Paracin“ pastos liktų tik ant kanalų įeigų ir kad ji  kuo mažiau pakeistų kietojo dantų audinio spalvą.

Dantys, pažeisti apikalinio periodontito, buvo tikra katastrofa. Reikėdavo apdoroti šaknies kanalą, pašalinti suirusius audinius, o bent minimalius kokybės standartus atitinkančių instrumentų nebuvo. Pagrindiniai dantų šaknų kanalų instrumentai buvo pulpekstraktoriai, Miulerio adatos ir drilborai. Drilborai ir buvo laikomi pagrindiniais šaknų kanalų plėtikliais: dažnai nenumeruoti, nelankstūs, labai linkę lūžti kanale.

Tai buvo žinoma ir todėl  sugalvota  išeitis – praėjus kanalą pašalinti suirusias mases ir dezinfekuoti. Tam buvo naudojami fermentai – tripsinas, chemotripsinas, nukleazė, įvairių baktericidinių savybių turintys preparatai, elektroforezė kalio jodido pagalba, o siauri, sunkiai praeinami kanalai buvo apdorojami Trilonu B (Etileno  diamino  tetraacto rūgšties natrio druska). Šis preparatas – labai agresyvus: jame palaikius šuns žandikaulį 28 dienas, jį galima raikyti kaip duoną. 

Tokie preparatai į dantų šaknų kanalus būdavo įvedami vatos „torundomis“ Miulerio adatų pagalba.  Mechaninis kanalų apdorojimas nė iš tolo nebuvo toks, kokį atlieka gydytojai dabar. Apikalinis periodontitas buvo gydomas maždaug mėnesį, kaskart vis keičiant „torundas“ šaknies kanale. Dantų kanalai buvo pildomi  tais pačiais užpildais,  kaip ir pulpito atveju.

Periodonto patologija išvis buvo prasta. Nei profesionalios burnos higienos, nei periodontologų, nei burnos higienisčių nebuvo (burnos  higienistės Lietuvoje pradėtos ruošti tik po Nepriklausomybės atkūrimo, maždaug 2-3 metus pastoviai įrodinėjant ir „griaužiant“ Sveikatos apsaugos ministeriją apie jų reikalingumą). Nebuvo ir instrumentų, paprasčiausių universalių kiurečių poliklinikoje nė su žiburiu nerasi.

Tačiau buvo parodontozė, šioks toks konkrementų apkrapštymas, gingivektomija, o tų laikų aukštasis pilotažas – kiuretažas, dantenų purvo vonelės, elektroforezė kalio jodido pagalba, hematomų sudarymas vakumo aparato pagalba, elektroforezė su heparinu, tirokalcitoninu, burnos skalavimai ir irigacijos  įvairiausių vaistų ir  vaistažolių tirpalais.

Patologinės dantenų kišenės gydytos fermentais – lidazės, ribonukleazės, dezoksiribonukleazės aplikacijomis, kortikosteroidų, antibiotikų pastomis, į dantenų kišenes įvedant dekaminą, 1% jodinolio, poliminerolio tirpalus. Virš ir po dantenomis esančių konkrementų nuėmimas, emalio ir cemento paviršių nupoliravimas nebuvo kokybiškas dėl tinkamų instrumentų ir įrangos stokos. Todėl ir gerų gydymo rezultatų gydytojai nesulaukdavo.

Šis tekstas priklauso prof. habil. dr. Irenai Balčiūnienei, LR Odontologai už teksto turinį neatsako. Tai yra pirmoji pasakojimų apie odontologiją sovietiniais laikais dalis. Vėliau šiame tinklapyje bus publikuotos likusios pasakojimo dalys.