Sovietinės stomatologijos realybė. Vaikų stomatologija: graudūs pasiekimai ir skurdas
Sovietiniais laikais vaikų stomatologais buvo vadinami mokyklose dirbantys odontologai, o Lietuvos TSR mokyklose stomatologijos kabinetų buvo apie 200. Keliolika vaikų stomatologų dirbo ir miestų poliklinikose, o rajonų poliklinikose ar kaimų ambulatorijose dirbantys stomatologai vieną kartą per savaitę gydydavo tik vaikus. Tai buvo taip vadinamos vaikų dienos.
Prof., habil. dr. Irena Balčiūnienė
Mokyklose vienam gydytojo stomatologo etatui priklausė 1800 – 2200 mokinių. Jam taip pat priklausė vaikai, esantys dviejuose ar trijuose vaikų darželiuose, kurie buvo gydomi mokinių atostogų metu. Visi mokykloje besimokantys mokiniai turėjo būti išgydyti mokslo metų bėgyje.
Gydytojų odontologų darbas mokyklose buvo visiškai nekūrybiškas ir skurdus. Jie dirbo be rentgeno, tinkamo apšvietimo, kai kur ir be pagalbininko (vakare ateinanti valytoja tik išvalydavo kabinetą) arba pagalbininkė dažniausiai būdavo mergaitė, tais metais neįstojusi į aukštąją mokyklą.
Esant labai aukštam karioziškumui, gydytojas vos vos spėdavo atlikti tuomet ypač reikalaujamą pagrindinį savo darbą – mokslo metų bėgyje išgydyti nustatytą vaikų skaičių. Vaikų dantų plombavimui buvo naudojamos nekokybiškos, taip pat „tėvyninės“ plombavimo medžiagos – silikatiniai, silikofosfatiniai cementai, krūminiams dantims – sidabro ir vario amalgamos.
Nesant stomatologijos kabinetuose nei specialios įrangos šioms plomboms paruošti, nei traukos spintų, prasidėjo gydytojų apsinuodijimai gyvsidabriu. Pakėlus dėl to triukšmą Stomatologų mokslinei draugijai ir įsikišus Sveikatos apsaugos ministerijai, iš gydymo buvo pašalinta vario amalgama arba ja buvo galima plombuoti tik esant įrengtai kabinete ar už jo ribų traukos spintai (vario amalgamos plomboms paruošti reikėjo kaitinti vario amalgamos gabaliukus; juos kaitinant išsiskirdavo gyvsidabris, o skvarbūs, karšti jo garai buvo itin pavojingi sveikatai).
Gydytojai pradėjo bijoti plombuoti dantis ir sidabro amalgama, kuriai paruošti gyvsidabris su sidabro drožlėmis buvo maišomas specialiame indelyje stikline lazdele. Todėl dažniausiai ir krūminiai dantys būdavo plombuojami jiems nepritaikytomis silikofosfatinėmis (Silidont) ar silikatinėmis (Silicin) plombomis.
Plombos, uždėtos naudojant kietųjų danties audinių apdorojimui prastus, atšipusius plieno grąžtus, agresyvų sovietinių bormašinų greitį, danties audinio atšaldymui nesant vandens srovės, dedant plombas, kurių prasta adhezija ir apskritai nesant plombavimo medžiagų pasirinkimo, plombos nebuvo ilgaamžės.
Toks dantų gydymas buvo praktikuojamas daugelį metų. Finansavimas buvo labai prastas, o mokinių dantų gydymui skirdavo tik tai, kas likdavo nuo poliklinikos.
Tačiau kiekvienų mokslo metų pabaigoje vyr. stomatologai ar stomatologijos skyrių vedėjai atvykdavo į mokyklą patikrinti darbo kokybės, atsinešdami naują zondą ir veidrodėlį, nes zondai mokyklų stomatologijos kabinetuose būdavo seni, buki, nulūžinėję.
Mokykloje tikrintojas paprastai pasirinkdavo dvi klases ir jose tikrindavo vaikų burnas. Registruodavo, kiek aptikta iškritusių plombų, gal paliktas koks neplombuotas dantis ar neišrautos dantų šaknys. Keletą metų buvo madinga diagnozė „sminga zondas“, tai taip pat rodė prastą gydymo kokybę.
Praėjo dar keli metai, kol pagaliau pavyko tikrintojams įrodyti, kad jų mėgstama diagnozė „sminga zondas“, įprastai diagnozuojama 12-mečiams vaikams antrųjų krūminių dantų kramtomųjų paviršių tarpgumburinių vagelių susiliejimo vietose, yra ne kas kita, kaip dar nesubrendę, silpnai mineralizuoti tarpgumburiniai plyšiai ir jų susikirtimo vietos.
Daugelį metų kaip vergai mokyklose dirbdami gydytojai stomatologai šiokių tokių rezultatų vis tik pasiekdavo: išgydžius dantis atsistatydavo kramtymo funkcija, sumažėjo bakterinio gingivito susirgimo atvejų, retesnis tapo komplikuotas ėduonis, mažėjo sąkandžio anomalijų. Esant ir tokioms darbo sąlygoms gydytojai vykdė dantų ėduonies profilaktikos programą. Teoriškai jie žinojo kaip tai daryti: mokyklose tėvų susirinkimuose buvo kalbama apie burnos higieną, apie tai šnekėdavo ir su pačiais vaikais, buvo laidų televizijoje, radijuje apie dantų ėduonies profilaktiką, stengiamasi ugdyti burnos higienos įgūdžius.
Tačiau dantų ėduonies profilaktikos programa buvo tik teoriškai teisinga ir visiškai deklaratyvi to meto sąlygomis. Dantų ėduonies ir periodonto ligų profilaktikos pagrindinė priemonė – dantų šepetėliai. Jie buvo nenusakomo kietumo, vienos formos, aštriais šerelių galais ir nekokybišku pačių šerelių pritvirtinimu prie šepetėlių kotelio.
Sovietų Sąjungos rinką dažniausiai užpildydavo dantų šepetėliai, pagaminti Kazanės šluotų ir šepečių fabrike. Žmonės jau buvo pripratę, kad pirmą kartą valant dantis nauju šepetėliu burna būna „pilna“ šerių. Kitiems valymams šepetuke lieka tik gerai pritvirtinti šereliai, o maždaug penktadalis būna jau iškritęs.
Dantų pastų su fluoru nebuvo ir tik paskutiniais sovietmečio metais atsirado abejotinos kokybės „Ftorodent“ – gana abrazyvi, sudėtyje turinti neaktyvaus fluoro, nes jau pačioje pastos tūbelėje natrio fluoridas buvo surištas su kreidos sudėtyje esančiu kalciu. Šiaip jau pardavime būdavo dviejų-trijų rūšių pastos ir visada galima buvo nusipirkti dantų pastos „Pomorin“ – sūroka, aštraus skonio, sako, paaugliai berniukai ja tepdavosi panosę, kad greičiau pradėtų dygti ūsai.
Eksperimentinėse mokyklose ėduonies profilaktikai buvo naudojamas fluoro lakas ir burnos skalavimai 0,2% natrio fluorido tirpalu, nors skalavimai praktiškai nepagerino dantų būklės. Manoma, kad skalavimų 0,2% natrio fluorido tirpalais poveikį sumenkino prasta burnos higiena.
Krūminių dantų kramtomųjų paviršių ėduonies profilaktikai silantų nebuvo, vietoj jų tarpgumburiniai plyšiai buvo hermetizuojami 5% fluoro cementu (į 50g fosfato cemento miltelių buteliuką įdedama 2,5 g natrio fluorido miltelių, viskas sumaišoma ir, padarius pastos konsistencijos masę su fosfato cemento skysčiu, šiuo cementu buvo hermetizuojamos fisūros) arba sidabro amalgama.
Vaikų dantų būklė buvo gelbstima tik tuo, kad mokyklose nuolat dirbo stomatologai. 1960-1980 metais sovietinėje stomatologijoje burnos sanacija įėjo į profilaktinio darbo sąvoką ir net buvo viena pagrindinių to darbo dalių. Tarptautiniu lygiu buvo deklaruojama, kad sovietinė stomatologija yra profilaktinė. Šių žodžių žaismas baigėsi tada, kai Pasaulinė sveikatos organizacija sunerimo dėl tokios aktyvios ir vos ne visus gyventojus apimančios profilaktikos nevaisingumo, vis didėjančio dantų ėduonies išplitimo ir intensyvumo, gausėjančių periodonto ligų ir nepasotinamos protezavimo būtinybės.
Absurdas, bet kaip teigiamas stomatologinės pagalbos rodiklis buvo nurodomas net stacionarų stomatologinių ligonių gydymui gausėjimas, kur didžiąją ligonių dalį sudarė sergantieji veido-žandikaulių srities uždegiminiais procesais, kurių dažniausia priežastis – nekokybiškas komplikuoto ėduonies gydymas.
Pieniniame sąkandyje vaikams buvo gydomas tik dentino ėduonis. Pulpito atveju buvo uždedama arseno pasta pulpos nekrozavimui ir neretai toks dantis paliekamas ramybėje. Apikalinio periodontito atveju dantys buvo nei gydomi, nei raunami ir laukiama kol iškris. Pieninius dantis raudavo tik paūmėjusio apikalinio periodontito arba periostito atvejais.
Nors mokyklose dirbančių stomatologų vaikai dažnai bijodavo, bet kartais ir jie buvo vertinami. Drąsesnis vaikas, neišmokęs pamokos, atbėgdavo į mokyklos stomatologijos kabinetą, neva „gydytoja kvietė ateiti gydyti dantį“, ir ten pratūnodavo visą pamoką. Gydytojai jų paslapčių mokytojams neišduodavo, nors mokiniai dažnai tokiais atėjimais taip pat nepiktnaudžiaudavo.
Šis tekstas priklauso prof. habil. dr. Irenai Balčiūnienei, LR Odontologai už teksto turinį neatsako. Tai yra antroji pasakojimų apie odontologiją sovietiniais laikais dalis. Vėliau šiame tinklapyje bus publikuotos likusi pasakojimo dalis.
Pirmąją dalį galite perskaityti čia: https://bit.ly/3ENpbP8