Sovietinės stomatologijos realybė: stomatologai specialistai (3 dalis)

Sovietiniais  laikais  stomatologų specialistų rengimo, atitinkančio tarptautinius standartus, nebuvo.  Baigei  aukštąją  mokyklą, pradėjai dirbti. Kuo pradėjai dirbti, tuo ir būsi.  Tiesa, specialybes buvo galima keisti.

Prof., Habil. Dr.  Irena  Balčiūnienė

Labai dažnai tik ką aukštąją mokyklą baigę stomatologai pradėdavo dirbti mokyklose kaip vaikų stomatologai, po to pereidavo į poliklinikas ir tapdavo bendrosios praktikos gydytojais stomatologais, o jei pradėdavo dirbti, pavydžiui, protezavimo, ortodontijos ar chirurginės stomatologijos srityje, tokiais specialistais ir tapdavo.

Tiesa, gydytojai stomatologai neretai  prieš pradedant darbą kitoje specialybėje būdavo siunčiami į 1-4  mėnesių tobulinimosi kursus toje specialybėje Vilniaus ar Kauno universitetuose. Taip pat specialisto  vardą užtvirtindavo kvalifikacinė kategorija, kuri buvo antra, pirma ir aukščiausia.

Kvalifikacinei kategorijai gauti buvo atitinkami reikalavimai: Sveikatos apsaugos ministerijos sudarytai specialiai komisijai reikėdavo pateikti paskutiniųjų trejų metų darbo analizę ir atvykti į egzaminą apginti kategoriją.

Atitinkamos kategorijos specialybių buvo šešios: bendros praktikos gydytojo stomatologo, stomatologo ortopedo, stomatologo ortodonto, vaikų stomatologo, stomatologo chirurgo ir veido – žandikaulių chirurgo.  Kategorijos turėjimas patvirtindavo ne tik specialybę, bet ir šiokį tokį kasmėnesinį piniginį priedą. Taip pat  buvo galima  dirbti vienoje ar kitoje specialybėje ir neturint jokios kvalifikacinės  kategorijos.

Apie bendros praktikos stomatologo ir vaikų stomatologo darbą jau kiek pakalbėjome ankstesniuose straipsniuose. O kas įdomaus buvo ortopedinėje stomatologijoje, kuriai priklausančius darbus galėjo atlikti  tik gydytojas ortopedas?

Pagrinde tai buvo patys elementariausi darbai – vainikėliai (štampuoti, nepritaikyti individualiai prie danties, stomatologų pašaipiai vadinami kaliošais arba „Napoleono kepurėmis“), tiltai, dalinės ir pilnos plokštelės.

Siekiant pagerinti ortopedinės stomatologijos darbą, 1964-1965 metais apylinkių ligoninių dantų protezavimo laboratorijos buvo perkeltos į rajonines ligonines. Tačiau protezavimo darbai nuo to ne ką tepagerėjo: dantų protezavimas kaip buvo, taip ir liko visą sovietmečio laikotarpį labai žemos kokybės, nes funkciškai geriems ir estetiškiems protezavimo darbams atlikti nebuvo nei medžiagų, nei įrangos, nei instrumentų. Viskas buvo atliekama „tėvyninės“ gamybos medžiagomis, o tai iš karto nulemdavo ir prastą galutinį darbo rezultatą.

Teigiami bruožai ortopedinėje stomatologijoje buvo tik tokie, kad kasmet didino lėšas nemokamam pensininkų dantų protezavimui ir nuo 1962 metų pradėti nemokamai protezuoti mokinių dantys.

Ar galime galvoti, kad masinis nemokamas mokinių dantų protezavimas buvo teigiamas sovietmečio stomatologijos bruožas? Galbūt tai greičiau nelaimė odontologijoje, nes reikia protezuoti vaikų dantis!

Apskritai protezavimo kainos, kaip ir darbų kokybė, buvo neaukštos ir žmonės prie to buvo pripratę.  Šiandien apie protezavimo kainas žmonės neretai kalba su humoru: „Kiek kainuos padaryti tiltelį?“

Odontologas pasako sumą.

Pacientas: „Daktare, jūs turbūt kažką supainiojote. Aš prašau tiltelio savo mažai burnytei, o ne tilto per Nemuną.“

Pagrindinės protezavimo medžiagos buvo akrilinės plastmasės, nerūdijantis plienas, chromo-kobalto lydiniai,  taip pat vainikėlių ir tiltų gamybai visada buvo skiriamas atitinkamas aukso kiekis, o paskutinį sovietų dešimtmetį atsirado titano nitrito danga padengti metalo protezai, savo spalva kiek imituojantys  auksą. Tačiau titano nitrito danga dengti protezai dažnai išprovokuodavo didelę problemą – galvanizmo reiškinius burnoje.

Neretai, ypač Rusijoje, ir priekiniai dantys buvo protezuojami metalo protezais, nes sovietinė plastmasė grubi, trapi, linkusi keisti spalvą, subtiliai apdoroti jos praktiškai buvo neįmanoma. Jeigu gydytojas labai stengdavosi vien plastmasės vainikėliu padengti priekinį dantį, tai ir gaudavosi toks kukulis.

Priekiniai dantys  paprastai buvo protezuojami „kombinuotais“ arba fasetiniais vainikėliais ir tiltais, kur metalas buvo tik iš oralinės pusės. Bėda ta, kad metalas gana greitai pakeisdavo plastmasės spalvą, ji įgaudavo melsvą atspalvį, taip pat plastmasė dažnai atšokdavo nuo tilto tarpinės dalies, ji dirgino burnos gleivinę.

Apie protezavimą keramika buvo galima tik pasvajoti. Jei keramika protezavo beveik kiekvienas  tarpukario Lietuvos dantų gydytojas, tai sovietiniais laikais protezavimas keramika buvo pradėtas gal tik nuo 1975 - 1977 metų, ir tai ja protezuoti poliklinikose leisdavo tik vienam kitam gydytojui. Protezavimo keramika pradininkė sovietinėje Lietuvoje gydytoja B. Adomulienė 1979 metais buvo apdovanota Vilniaus medicinos draugijos diplomu ir premija už geriausią į praktiką įdiegtą darbą „Dantų protezavimas porceliano vainikėliais“.  

Didelė problema protezavime buvo ir medžiagų atspaudams stoka. Pagrindinė atspaudinė medžiaga buvo gipsas, nors ir jo dažnai pristigdavo. Dar atspaudams naudojo tokią medžiagą „Algelast“, bet stingdama ji keisdavo apimtį, todėl atspaudai būdavo netikslūs. Pacientai, kurių burnoje buvo didesni dantų eilės defektai, buvo protezuojami tik dalinėmis išimamomis plokštelėmis, kartais – lanko atraminiais protezais.

Europoje ir Amerikoje klestint implantologijai, Sovietų Sąjungoje tikrai tik nedidelė dalis stomatologų iš viso apie tai girdėjo. Ir štai 1981 metais  pirmąsias dantų implantavimo operacijas atliko profesorius Stasys Čepulis, subūręs trijų gydytojų – Antano Černikio, Juozo  Jonaičio ir Olego  Surovo – grupelę tolesniam darbui.

Gydytojas Vladas Vaitkus iš JAV atsiųsdavo naujausios  literatūros ir patarimų, o 1983 metais atsiuntė net savo pacientę po implantacijos ir protezavimo, siūlydamas ją apžiūrėti ir pasimokyti. Deja, leidimo gauti tokiai apžiūrai nepavyko, nes tuometinio saugumo (KGB) buvo griežtai kontroliuojamos užsienio svečių viešnagės.

Dr. A. Černikis norėjo vienas, be leidimo, apžiūrėti pacientę, bet to nepadarė paklausęs tėviško prof. S. Čepulio patarimo: „Taip padaręs gali smarkiai pakenkti savo gyvenimui“.  Sunku, turbūt, šiandienos  jaunam Lietuvos odontologui  tokią situaciją suprasti. Nors, nepaisant  įvairiausių kliūčių, remiami profesoriaus šie jauni, darbštūs  ir gabūs gydytojai ir toliau plėtojo implantologiją, darbais išgarsėjo visoje Sovietų Sąjungoje.  Taigi, anot Senekos, „Per aspera ad astra“.

Šis tekstas priklauso prof. habil. dr. Irenai Balčiūnienei, LR Odontologai už teksto turinį neatsako. Tai yra trečioji ir paskutinė pasakojimų apie odontologiją sovietiniais laikais dalis.