Burnos vėžys Lietuvoje: dauguma kreipiasi tik tada, kai šansų išgyventi lieka mažai
Viena labiausiai sukrečiančių diagnozių, kurią gali išgirsti pacientas – onkologinė liga. Tai dažnai suprantama kaip nuosprendis, nuo kurio skaičiuojamas neva dar likęs laikas. Dažniausiai tokia diagnozė tampa nuosprendžiu onkologinę ligą atradus per vėlai, o tai, pasak medikų – dažna problema.
Nacionalinio vėžio instituto (NVI) Galvos, kaklo ir odos navikų skyriaus gyd. odontologė ortopedė Auristida Gerliakienė pasakoja, kad pacientai į specialistus dėl įtariamo naviko dažniausiai kreipiasi tada, kai liga būna jau pažengusios stadijos, o tikimybė išgyventi – labai maža.
Odontologų rūmams vykdant į burnos sveikatos išsaugojimą ir puoselėjimą nukreiptą akciją „Graži šypsena yra balta“, A. Gerliakienė papasakojo apie burnos vėžio keliamus iššūkius, patarė, kaip atpažinti pirmuosius šios ligos požymius bei kaip elgtis susirgus.
– Ar burnos vėžys yra dažna liga Lietuvoje? Kam jis nustatomas dažniausiai?
– Kasmet į Nacionalinio vėžio instituto (NVI) Galvos, kaklo ir odos navikų skyrių atvyksta apie 400 asmenų su burnos vėžio diagnoze. Ligonius galima suskirstyti ir pagal amžiaus grupes, ir pagal onkologinę ligą sukėlusias priežastis. Pagrindinis kontingentas – vyresni, rūkantys, nevengiantys alkoholio 60-70 metų amžiaus vyrai – tokių ligonių yra apie du trečdaliai. Likusį trečdalį sudaro jauni asmenys, kurių burnos ar gerklų vėžio priežastis yra žmogaus papilomos virusas (ŽPV).
Dažniausiai ligoniai kreipiasi per vėlai, todėl tenka gydyti jau plačiai išplitusius auglius. Dėl to ligonių tikimybė išgyventi kitus 10 metų siekia nuo 20 iki 40 procentų. Tuo tarpu, diagnozavus burnos vėžį ankstyvoje stadijoje, asmuo turi net 80 proc. galimybę gyventi 10 ir daugiau metų.
Pagal sergamumo ir mirtingumo statistiką esame šalia Rusijos, Kazachstano ir kitų posovietinių valstybių. Tuo ir skiriamės nuo kitų Europos šalių.
– Kaip dažnai burnos vėžys nustatomas jau pažengusioje stadijoje?
– Net pusė ligonių į onkologinį skyrių patenka jau su IV vėžio stadija. Tai rodo, kad žmonės laiku neatkreipia dėmesio į burnoje esančius infekcijos židinius – gausiai dantis apaugusius dantų akmenis, sugedusius dantis, netvarkingus protezus, atsiradusias žaizdas ar neįprastus darinius.
Jie dažnai nežino, kad dvi savaites negyjanti žaizda gali būti ankstyvos stadijos burnos vėžys. Taip pat žmonės iš regionų vis dar vengia planinių apsilankymų pas odontologus ar burnos higienistus. Net atsiradus žaizdai burnoje, jie nesikreipia pagalbos, todėl navikiniai procesai burnoje nustatomi atsitiktinai ir gerokai pavėluotai.
Žinių apie ikivėžinius burnos susirgimus ir vėžį trūksta ne tik visuomenei, jų trūksta ir odontologams, burnos priežiūros specialistams, šeimos gydytojams. Neturime Burnos vėžio profilaktikos programos. Dėl šių priežasčių ligoniai su navikiniais dariniais nepatenka pas gydytojus onkologus laiku arba yra siuntinėjami nuo vieno specialisto prie kito. Kol gaištamas brangus laikas, liga plinta pažeisdama gilesnius audinius.
– Kaip keičiasi burnos vėžiu sergančio žmogaus gyvenimas? Kas ir kaip jam gali padėti?
– Noriu atkreipti dėmesį, kad dėl sistemingai pasikartojančių rizikos veiksnių, burnos organų kraujotakos ypatumų ir burnos ertmėje esančių bakterijų gausos bei įvairovės, navikiniai procesai vystosi labai greitai. Jau per pusmetį jie gali pasiekti IV stadiją. Dėl aktyvaus plitimo, auglys pažeidžia kelis šalia esančius organus, todėl dažnai audinių defektai po chirurginių operacijų būna labai dideli –tenka šalinti didelę žandikaulio dalį su aplinkiniais minkštaisiais audiniais ir dantimis.
Po chirurginio gydymo pacientams taikomas spindulinis gydymas ar chemoterapija, todėl sudėtinga atlikti audinių plastiką ar protezavimą.
Po onkologinio gydymo pacientų gyvenimas pasikeičia. Dėl atsiradusių defektų jie nebegali aiškiai kalbėti, sukramtyti ir nuryti maistą. Dauguma ligonių po onkologinio gydymo praranda galimybę gyventi įprastą socialinį gyvenimą, jiems sunku arba net neįmanoma grįžti į darbą, šie žmonės susiduria su psichologinėmis ir finansinėmis problemomis. Po onkologinio gydymo jie patiria net socialinę atskirtį.
Jei rizikos veiksniai, sukėlę burnos vėžį, yra rūkymas ar alkoholio vartojimas, pacientui derėtų jų atsisakyti, tai palengvintų gijimo procesą ir galimai padėtų išvengti komplikacijų. Taip pat pacientas turi kruopščiai rūpintis burnos ertmės higiena, lankytis pas gydytoją odontologą ir burnos higienistą.
Taikant onkologinį gydymą tokiems ligoniams sutrinka seilių išsiskyrimas, todėl suaktyvėja burnos ertmėje esančios bakterijos, kurių gausiai gaminama pieno rūgštis agresyviai veikia kietuosius dantų audinius, vystosi daugybiniai dantų vainikų ir šaknų pažeidimai. Savalaikė specialistų priežiūra padengiant dantis fluoro laku padėtų apsaugoti dantis nuo agresyvaus ėduonies plitimo.
Pasikeitus gyvenimo sąlygoms dalis tų pokyčių naštos tenka paciento šeimos nariams, kurie palaiko ligonį, padeda rūpintis buitimi, socializuotis. Dažnai artimieji lydi ligonius, nes pastarieji nebegali susikalbėti.
Taip pat yra pagalbos onkologiniams ligoniams asociacija (POLA), kuri dalijasi informacija įvairiais aktualiais klausimais, teikia psichologinę pagalbą ir nemokamas teisines konsultacijas onkologiniams ligoniams. Internetu (pola.lt) užpildžius prašymą ir pateikus dokumentus, patvirtinančius diagnozę, POLA išduoda kortelę, kuri ją turinčiam asmeniui suteikia įvairių lengvatų ir nuolaidų.
– Ar tokie onkologiniai ligoniai gauna pagalbos iš valstybės? Kaip vyksta gydymas?
– Formaliai nuo 2019 m. sausio 1 d. į Sveikatos apsaugos ministro 2005 m. lapkričio 21d. įsakymą grąžintas punktas, kuriuo remiantis burnos vėžiu sergantys ligoniai gali gauti kompensaciją už protezavimą. Pagal paskutinę įsakymo pataisą, protezavimą galima atlikti tik odontologinėse klinikose, kurios pasirašė sutartis su Valstybine ligonių kasa (VLK). Tačiau realybė yra tokia, kad gauti kompensuojamas protezavimo paslaugas, atitinkančias ligos sudėtingumą, šiuo metu yra sunku arba visai neįmanoma, nes nėra kompetencijos centrų, kurie suteiktų šiems ligoniams pilnavertišką, modernų prarastų gyvybiškai svarbių funkcijų atstatymą.
Opi ir niekaip nesprendžiama problema yra burnos vėžiu sergančių ligonių odontologinis paruošimas prieš onkologinį gydymą, ligonio stebėjimas gydymo metu ir funkcijų atstatymas po onkologinio gydymo. Pagal 2015 m. Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) parengtą „Burnos ertmės vėžio diagnostikos ir gydymo protokolo“ aprašą, dvi savaitės iki onkologinio gydymo ligoniams turi būti pašalinti visi infekcijos židiniai burnos ertmėje.
Deja, iki šiol nesilaikoma šio protokolo, burnos vėžiu sergantys ligoniai operuojami su nepašalintais dantų akmenimis, nesugydytais dantimis, tokia situacija dažnai lemia gydymo komplikacijas (osteoradionekrozę, osteomielitą) ar ligos atkrytį.
Taip pat šie ligoniai nėra stebimi gydytojo odontologo ar burnos higienisto onkologinio gydymo metu. Tai labai apsunkina ligonių būseną, nes jie negauna kvalifikuotos, specializuotos pagalbos, kai laikinai ar visam laikui dėl taikomo spindulinio, chirurginio gydymo ar chemoterapijos išsivysto kserostomija (burnos sausumas) bei agresyvus dantų kaklelių ėduonis.
Burnos vėžiu sergančių ligonių prarastų gyvybiškai svarbių funkcijų atstatymas turi būti atliekamas kompetencijų centruose, kuriuose, pradedant auglio pašalinimo planavimu, gydymo etapai – audinių plastika, implantų sriegimas, protezų gamyba – vyktų sutartinai dirbant kvalifikuotų specialistų komandai, o ligoniai gautų valstybės skirtą kompensaciją ir nesiblaškytų ieškodami, kas juos suprotezuos.
– Kaip gali atrodyti išgijusio onkologinio ligonio gyvenimas?
– Galiu pasidžiaugti, kad paskutiniais metais Nacionaliniame vėžio institute vis daugiau atliekama osteosintezės ir audinių plastikos operacijų, po jų seka kramtymo funkcijos atstatymas įvairiomis ant implantų fiksuotomis protezų konstrukcijomis. Tai labai palengvina ligonių būklę, socializaciją, leidžia sugrįžti į darbą ir gyventi įprastą pilnavertį gyvenimą. Tačiau šiame procese vis dar pasigendu deramo valstybės indėlio, kurį šiuo metu kompensuoja privačios iniciatyvos.
Atstačius prarastas gyvybiškai svarbias funkcijas, tokie asmenys su tam tikromis nedidelėmis išlygomis grįžta į įprastą gyvenimą, darbą. Kas labai svarbu – pagerėja jų psichologinė būklė.
Kaip jau minėjau, ligos mastas ir pasekmės labai priklauso nuo diagnostikos ir naviko išplitimo lygio. Kuo ankščiau liga diagnozuojama, tuo lengvesnės pasekmės ligoniui ir mažesnės išlaidos valstybei.
– Kokie požymiai išduoda burnos vėžį?
– Navikai burnos ertmėje dažniausiai atsiranda vyresniems nei 40-ies metų amžiaus žmonėms, bet gali atsirasti bet kuriame amžiuje. Įtarti arba anksti atpažinti naviką burnos ertmėje padės tokie požymiai:
- Ilgiau nei dvi savaites negyjanti žaizda burnos ertmėje, taip pat ilgai nesugyjanti žaizda po danties pašalinimo;
- Žande atsiradęs sukietėjęs gumbas;
- Balta, rausva ar juoda dėmė, atsiradusi ant dantenų, liežuvio ar kitose burnos vietose;
- Skausmas ar jausmas, kad kažkas stringa gerklėje;
- Kramtymo ar rijimo sutrikimai;
- Sunkumas judinant žandikaulį ar liežuvį;
- Liežuvio ar kitų burnos sričių aptirpimas;
- Žandikaulio deformacija, dėl kurios dantų protezai nebesilaiko arba pasidarė nebepatogūs;
- Netikėtai atsiradęs dantų paslankumas;
Bet kurį iš šių simptomų gali sukelti navikas. Nelaukite, kol atsiras skausmas. Jis – dažniausiai net ne pirmasis naviko požymis. Svarbu pasirodyti daktarui, jei bent vienas iš išvardintų požymių užtrunka ilgiau nei dvi savaites.
– Ką galima padaryti, kad burnos vėžio rizika būtų mažesnė?
– Atsakymas labai paprastas – vengti rizikos veiksnių. Vienas jų – lėtiniai negydomi infekcijos židiniai burnos ertmėje, kurie sustiprina kitų rizikos veiksnių poveikį, lemiantį burnos vėžio išsivystymą.
Kruopšti kasdieninė burnos ertmės priežiūra, periodinis kaspusmetinis apsilankymas pas gydytoją odontologą ar burnos higienistą gali apsaugoti nuo infekcijos židinių burnos ertmėje. Tai leistų anksti pastebėti atsiradusius ikivėžinius procesus.
Didesnė rizika susirgti ikivėžiniais burnos gleivinės susirgimais ir burnos vėžiu yra žmonėms, kurie rūko cigaretes, cigarus, pypkes ar kramto tabaką.
Nesaikingas alkoholio vartojimas taip pat kelia didesnę riziką susirgti ikivėžiniais burnos gleivinės susirgimais ir burnos vėžiu. Rizika blogai prižiūrintiems dantis, vartojantiems alkoholį ir tabaką dar labiau padidėja.
Ikivėžinių burnos ertmės susirgimų priežastimi gali būti netvarkingi, trinantys protezai. Todėl atsiradus žaizdai dėl spaudžiančio ar nepatogaus protezo būtina kreiptis į gydytoją odontologą.
Lūpų vėžys gali išsivystyti dėl per stipraus saulės poveikio, todėl asmenims, ilgą laiką praleidžiantiems atviroje erdvėje, reikia naudoti apsaugines priemones nuo UV spindulių.
Dėl ilgesnio kaupiamojo kitų rizikos veiksnių poveikio atsiranda didesnė tikimybė burnos vėžiu susirgti vyresniems žmonėms nuo 65 iki 74 metų, todėl šiems asmenims rekomenduojama du kartus per metus apsilankyti pas gydytoją odontologą, burnos higienistą ar šeimos gydytoją. Jeigu jie patys ar jų šeimos nariai, kaip dažnai būna, pastebi įtartinus pakitimus burnoje, į specialistus reikia kreiptis nedelsiant.
Žmogaus papilomos virusas – vis dažnesnė jaunų žmonių nuo 30 metų amžiaus gerklų ir burnos vėžio priežastis. Apsisaugoti nuo šio viruso padėtų masinis paauglių skiepijimas.
– Kaip prie švietimo apie burnos vėžį ir jo diagnostikos prisideda odontologai?
– 2016 metais Odontologų rūmai išleido knygą apie burnos vėžį skirtą visuomenės informavimui, 2015 metais kartu su SAM ruošė Nacionalinę Sveikos burnos sveikatos programą, kurios pilnam įgyvendinimui 2016-2020 metais, deja, nepakako politinės valios.
Odontologų rūmų tarybos sprendimu planuojama veikti keliais lygiais – bendradarbiaujant SAM darbo grupėje, ruošiant burnos vėžio profilaktikos programą ir asociacijos ribose.
Odontologų rūmų indėlis labai svarus organizuojant įvairias paskaitas bendruomenės nariams ir šeimos gydytojams apie ikivėžinius procesus burnos ertmėje bei burnos vėžį, kviečiant bendruomenės narius prisidėti prie savalaikio ikivėžinių ir vėžinių procesų burnos ertmėje diagnozavimo. Odontologų rūmų teritoriniai skyriai šiais metais organizavo eilę paskaitų apie ikivėžinius susirgimus burnos ertmėje, burnos vėžio diagnostiką ir ligonių protezavimą po onkologinio gydymo.
Artimiausiu metu planuojama paruošti diagnostikos algoritmą, kurį kviesime plačiai taikyti ne tik bendruomenės narius, bet ir šeimos gydytojus, nes daugiau nei 55 proc. pacientų į onkologo kabinetą nukreipiami šeimos gydytojo, 44 proc. – odontologo. Net 44,5 proc. pacientų, kurie yra nukreipti odontologo, diagnozuojamas burnos ar žandikaulių navikas.
Čia matau potencialą dar daugiau įtraukti Odontologų rūmų bendruomenę. Gydytojus odontologus ir burnos higienistus reikia aktyviai įtraukti į pirminį navikinių procesų burnos ertmėje diagnozavimą ir ligonių siuntimą gydymui pagal aiškiai sudėliotą algoritmą.