Palangos g. 2-7, Vilnius LT-01117
(8 5) 212 2510

Tituluotų didikų kilmės Lietuvos gydytojai: odontologai

Odontologija – ne visai ta profesija, kurią renkasi Europos didikai. O kokia situacija Lietuvoje?  Aptikti du dantų gydytojai, priklausę tituluotų didikų luomui – Vladislovas Tiškevičius ir Marija Žmuidzinavičienė. Apie juos ir bus pakalbėta šiame straipsnyje.

Prof., habil. dr. Irena Balčiūnienė

Dėka turto (dabar neretai buvusio) ir socialinės padėties aristokratija – aukščiausia socialinė klasė visuomenėje. Tai kilmingoji visuomenės dalis, kuriai privalu turėti garbės titulus.

Aristokratai linkę veikti visuomenės labui – tai perduodama per šeimos linijas iš kartos į kartą arba titulus įgauna asmenys per šią veiklą. Yra už ką dėkoti Lietuvoje aukštos kilmės didikams už jų nuveiktus darbus: už paklotus pamatus Lietuvos universitetiniam  mokslui, už pastatytus didingos architektūros rūmus, šventyklas, už diplomatinius laimėjimus ir daugybę kitų dalykų.  

Kilmingiesiems  derami profesiniai užsiėmimai – filosofija, istorija, archeologija, politologija, mokslas, menai, anksčiau – ir karyba. Odontologija – ne ta specialybė, kuri būtų patraukli kilmingiesiems. Vienok Lietuvoje aptikome du tituluotiems didikams priklausančius asmenis, kurie dirbo dantų gydytojais. Abu dantų gydytojai  – gana žinomų Lietuvos didikų kilmės. Nors socialiniai barjerai nyksta  dabartiniame pasaulyje ir tai nėra blogai, bet atsekti buvusius kilmingus dantų gydytojus Lietuvoje vis tik gana įdomu. 

 

Vladislovas Tiškevičius II                                     Leliva, Tiškevičių  herbas

Viena asmenybė – tai Lelijos herbo grafas Vladislovas Tiškevičius. Tiesa, greta odontologijos jis turėjo ir teisininko išsilavinimą, be abejo, buvo visuomenės veikėjas, kolekcininkas, Vilniaus mokslo ir meno draugijos įkūrėjas, kuriai paaukojo dalį mokslo istorijai vertingų eksponatų iš savo rinkinių.

Gimė 1865 metais Kretingos dvare ir kilęs iš Lietuvos didikų Tiškevičių giminės antrosios Biržų šakos. Vladislovo Tiškevičiaus krikšto tėvu buvo pats Abiejų Tautų Respublikos valdovas Vladislovas Vaza. Paveldėjęs Lentvario ir Karsakų dvarus, Vladislovas Tiškevičius gyveno Lentvaryje, nors nemažai laiko praleido Varšuvoje. Nuo mažens buvo labai draugiškas, lengvabūdiškai elgėsi su pinigais, greitai juos išleisdavo. Sykį Vilniuje išėjęs su motina pasivaikščioti, pirmam pasitaikiusiam elgetai išbėrė į kepurę visus piniginėje turėtus pinigus.

Jau suaugęs, gyvendamas Lentvaryje, ten įsteigė vaikų darželį, šalia geležinkelio stoties ėmė statyti miestelį, savo lėšomis pastatė Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčią, o dvare veikė ligoninė. Joje dirbo dvaro išlaikomi medicinos gydytojas ir akušerė-slaugytoja bei dvi jos padėjėjos ir medicinos pagalba apylinkės gyventojams buvo teikiama nemokamai. Algas visam medicinos personalui mokėjo grafas. Pats grafas, matydamas, kad didžioji dauguma gyventojų kenčia nuo dantų skausmų, o maldos į šv. Apoloniją nelabai tepadeda, norėdamas jiems padėti,  nusprendė Varšuvoje baigti dvejų metų trukmės odontologijos studijas, įkūrė Lentvario dvare odontologijos kabinetą ir pats nemokamai ėmėsi gydyti dantis savo pavaldiniams ir apylinkės gyventojams. Dantų gydymui jis skirdavo dvi valandas per dieną. Deja, dvariškiai dantis dažniau gydydavo Varšuvoje, nes labai mėgstamas grafo danties gydymo metodas buvo jo išrovimas. Gyventojai grafo gydymu buvo labai patenkinti, nes išvaduodavo juos nuo skausmų ir įvairių komplikacijų.

Mirė grafas Vladislovas Tiškevičius  1936 m. rugsėjo 21d. Lentvaryje, palaidotas Lentvario bažnyčioje.

Kita kilminga, kilusi Vokietijoje ir įsikūrusi Lietuvoje XVI amžiuje buvo Pliaterių giminė. Pliaterių grafų titulas jau užfiksuotas 1306 metais Rygos archyvuose ir pripažintas 1744 m. Austrijoje ir 1818 m. Prūsijoje. Pliateriai – labai garbinga ir ambicinga giminė. Jų herbo kaspine įaustas šūkis MELIOR MORS MACULA („Geriau mirti nei negarbė“). Septyni Pliateriai 1695 – 1795 m. buvo išrinkti Lietuvos senatoriais, keli – atstovais į Abiejų Tautų Respublikos Seimą, Latvijoje ir Lietuvoje pastatydino daug mūrinių bažnyčių, rėmė ir dalyvavo 1831 metų sukilime prieš carą (garsiausia sukilimo herojė – grafaitė Emilija Pliaterytė), statė prieglaudas ir jose išlaikydavo senus beturčius, steigė mokyklas kaimų vaikams. Apskritai Pliateriai garsėjo labdaringa ir visuomenine veikla. Nors jie ir nebuvo angelai. Ilgus šimtmečius trukusioje jų giminės praeityje buvo visko. Buvo gana sukti, neretai savo pilis ir rūmus statydavo aukščiu lygias bažnyčiai, malūnų laiptams sumūryti naudodavo girnas, atimtas iš valstiečių, buvo jų gana žiaurių, neretas žiauriai elgėsi ir su žmonomis, buvo pasipūtę, despotiški.  

 

Antanas ir Marija Žmuidzinavičiai, apie 1914 m.            Grafų Pliaterių herbas

Marija Ona Putvinskaitė gimė 1876 metų rugsėjo 8 dieną Šilo – Pavėžupio dvare, netoli Kurtuvėnų, Šaukėnų valsčiuje, dviejų garsių giminių šeimoje: tėvas – dvarininkas  Rapolas Putvinskis, 1863 metų sukilimo dalyvis, buvo ištremtas į Sibirą, o motina – grafaitė Idalija Broel Pliater. Ir Putvinskių, ir Pliaterių šeimos buvo vienos iš nedaugelio kilmingųjų, kurios anksti tapo lietuvių nacionalinio atgimimo šalininkais. Grafų Pliaterių šeimoje dar XIX amžiaus pirmoje pusėje buvo mokančių lietuviškai. Žinoma, kad Jurgis Pliateris (1810 – 1836) XIX a. trečiajį dešimtmetį rėmė Simoną Stanevičių, bendravo su XIX a. pirmos pusės lituanistinio sąjūdžio asmenybėmis, pats ėmėsi lituanistinių studijų, rašė apie XVII a. vidurio S. B. Chylinskio biblijos vertimą į lietuvių kalbą. Marijos tėvai Rapolas Putvinskis ir Idalija Pliaterytė gimus vaikams nusprendė juos auginti lietuviais, mokančiais lietuvių kalbą. Ne visi iš giminės pritarė tokioms tautinėms nuostatoms. Marijos brolis Vladas atsiminimuose rašė, kad tada „atšoko nuo mūsų visi dvarininkai, kaip nuo užkrėstųjų kokia bjauriausia liga, pasidarė nebepadoru su mumis susipažinti. Trūko ryšiai su giminėmis, kaimynais, pažįstamais,  mūsų pačių tarnautojai juokėsi iš anot jų pamišusių „jaunųjų ponų“ ir jų laužytos lietuvių kalbos“.

Marijos pažiūras formavo šeimos tradicija. Vidurinę mokyklą ji lankė Mintaujoje ir Vilniuje. Jos gimtoji kalba buvo lenkų, mokėjo vokiečių, prancūzų, rusų, vėliau išmoko ir lietuvių kalbą. Mergina tvirtai nusprendė mokytis ir įgyti profesiją, pirmiausia ji rinkosi pianistės kelią, išvažiavo studijuoti į Varšuvą, bet kai paaiškėjo, kad pertempė rankos raiščius, ji pasuko kitu keliu. Svarbiausia – būdama kilminga, ji pasirinko profesiją, kad galėtų gyvenime tapti visiškai savarankiška ir taip ji pasirinko odontologiją.

Studijas Marija pradėjo odontologų kursuose Varšuvoje, po to ji išvyko į Paryžių tęsti odontologijos studijų. 1906 metų liepos 17 dieną ji gavo Paryžiaus aukštosios dantų gydymo mokyklos aukštųjų studijų diplomą. Studijuodama Paryžiuje ji buvo aktyvi tenykštės lietuvių studentų draugijos LITHUANIA narė ir pirmininkė. Ten ji suartėjo su tos pačios aukštosios mokyklos studente Sofija Gimbutaite, 1905 metais Paryžiuje ji susipažino su A. Žmuidzinavičiumi. Baigusi studijas Marija Putvinskaitė atvyko į Vilnių, kur 1906 metų gruodžio 19 dieną gavo leidimą atidaryti dantų gydymo kabinetą Pylimo g. Nr. 13.

Prasidėjo jos gyvenimo vilnietiškasis laikotarpis. Vilniuje, dirbdama gydytoja odontologe, įsijungė į lietuvių kultūrinę veiklą. Kai buvo įsteigta Lietuvių dailės draugija, Marija Putvinskaitė per 20 su viršum metų, taigi iki kol draugija užbaigė savo veiklą, buvo nepamainoma draugijos darbininkė.

Marija labai daug dirbo rengiant pirmąją ir antrąją lietuvių dailės parodas. Petras Rimša ypač šiltai prisimena Marijos veiklą: „... labai savas žmogus dailės draugijoje. Jos indėlis į jauną mūsų dailės sąjūdį toks didelis, jog su malonumu tenka jį, kaip ir ją pačią, prisiminti. Su Marija susipažinau, rodos, 1903 metų vasarą, sustojęs Vilniuje, važiuodamas iš Varšuvos į Naudžius. Ji tuomet čia dar negyveno, bet trumpam užklydo. Buvo gana smagu, kai sužinojau, kad dvarininkaitei ir grafaitei Putvinskaitei gyvai rūpi lietuvių liaudies reikalai. Nuoširdi bičiulystė užsimezgė labai greitai. Atrodo, jog ir Marija mūsų ieškojo. Jaunieji lietuviai dailininkai tiko jos svajonėms, o mums ir džiaugsmas, kad dar ne visas bajorų luomas yra nusigręžęs“. 

„Tai ši Marija ir buvo įžymi mūsų bendražygė dailės fronte. Man sunku pasverti jos indėlį, bet esu įsitikinęs, jog jis tikrai didelis. Nežinau, ką Žmuidzinavičius ir mes visi būtume galėję be tos, kuri mokėjo sustingusius išjudinti, paskatinti, pati daug už visą valdybą atlikti,  tyliai visą darbą stumti priekin. Ne kartą, man atrodo, ji ir Žmuidzinavičių stūmė, šiam gal nejaučiant, kad stumiamas. O tai jau menas!“ „Marija ir kitose srityse gražiai pasirodydavo, sakysime, lietuvių vakaruose kaip aktorė. Atsimenu, 1908 metais J. Slovackio veikale „Mindaugas – Lietuvos karalius“ ji puikių puikiausiai suvaidino Ragnytės vaidmenį. Net Žemaitė žavėjosi.“ 

Kurį laiką tvarkė „Žiburėlio“ finansinius reikalus. M. Putvinskaitė rėmė jaunus dailininkus pirkdama jų paveikslus. Jai rūpėjo, kaip vyksta dienraščio „Lietuvos žinios“ leidimas, vertina Gabriėlės Petkevičaitės – Bitės ir Biržiškos indėlį.

Visame šiame veiklos sukūryje Marija Putvinskaitė  1909 metų spalio 10 dieną Vilniuje ištekėjo už Antano Žmuidzinavičiaus.  1913 metų kovo 5 dieną susilaukė dukrytės, kurią pirmąją Lietuvos vardų istorijoje pavadino Giedrės vardu.

Apie Mariją Putvinskaitę – Žmuidzinavičienę yra rašoma knygoje „Gydytojos odontologės – Lietuvos kūrėjų motinos ir žmonos“, o šiame straipsnyje – papildytas variantas.

Beje, knygoje „Paletė ir gyvenimas“, išleistoje 1961 metais, A. Žmuidzinavičius  savo pirmąjį susitikimą Paryžiuje  su Marija  Putvinskaite (m – lle (mademoiselle – I.B. pastaba) Putvinska) aprašo taip: „Įeinu. Kambariukas  mažutėlis, mažutėlis. Prie staliuko sėdi nedidelio ūgio mergina: akiniuota,  geltoni plaukai, aukšta nosytė, platoka burnytė. Negraži. – Nejaugi ir šitą galėtų koks nors vyras pamilti, - pagalvojau, pasilikęs vienas. ...Šitoks vyras visgi atsirado. Tai buvau aš pats.  Kaip tik man teko laimė ją pamilti ir, ketveriems metams praslinkus, ji buvo jau mano žmona, su kuria aš iki šiol, t. y. iki savo žilos barzdos, laimingai gyvenu. Iki šiol ji yra mano geriausia, ištikimiausia gyvenimo draugė ir mūsų keturių vaikaičių  rūpestingiausia  bobutė. Beje, šia proga turiu čia pridurti, kad nuo anų Paryžiaus laikų buv. m – lle  Putvinska vis gražėjo, ir šiuo metu, kada ji pražydo balta spalva, nerasi gražesnės moters pasaulyje“.

Žmuidzinavičiai pergyveno Pirmąjį pasaulinį karą Vilniuje, kur Marija savo dantų gydytojos darbu galėjo išmaitinti šeimą. 1920 metais Žmuidzinavičiai persikėlė gyventi į Kauną, kur abu gyveno iki mirties. Ten Marija tęsė savo dantų gydytojos darbą. 1921 metų pavasarį  Kaune buvo įsteigta Aukštųjų kursų medicinos skyriaus odontologijos sekcija ir šiai sekcijai vadovauti Aukštųjų kursų medicinos skyriaus tarybos pavedimu paskirta dantų gydytoja M. Žmuidzinavičienė. Tačiau 1921 metų rudenį eiti šias pareigas ji atsisakė ir tai pasiūlė atlikti dantų gydytojui Adolfui Petrauskui, kuris dėstė protezavimo  technikos teoriją ir praktiką, o pati M. Žmuidzinavičienė susitelkė privačiai praktikai. Per visą nepriklausomos Lietuvos Respublikos gyvavimo laikotarpį Marija Žmuidzinavičienė buvo žinoma ir vertinama Kaune dantų gydytoja, pas ją gydėsi Lietuvos Respublikos vyriausybės nariai, tarp jų ir Antanas Smetona. Šia privačia dantų gydytojos praktika ji vertėsi taip pat ir visą Antrąjį pasaulinį karą bei kelis pirmuosius pokario metus.

Kauno laikotarpiu Marija tebebuvo visuomeniškai aktyvi: priklausė Motinos ir vaiko draugijai, buvo Lietuvos šaulių sąjungos narė, nuo 1930 metų dirbo Šaulių moterų centro organizacinėje komisijoje, o nuo 1933 metų jai pirmininkavo; 1935 – 1936 metais buvo Lietuvos šaulių moterų tarybos narė. Visa šeima, kartu ir jų dukra Giedrė, buvo aktyvūs Lietuvos skautų sąjungos nariai.

Antrojo pasaulinio karo metais Marija dirbo savitarpio pagalbos darbus, padėjo vokiečių nacistinės valdžios persekiojamiesiems. Pokario metais Marija, kaip geroji namų dvasia, padėjo išgyventi sovietų valdžios persekiotiems Putvinskių ir Pliaterių giminės vaikams: pradžioje jų namuose, o vėliau jų dukters Giedrės Gučienės namuose rado prieglobstį ir užaugo Sibire našlaičiais likę giminaičiai.

Marijos anūkas architektas Augis Gučas prisimena: „Ji buvo ypatingai korektiškas, kuklus ir nepaprastai sąžiningas žmogus. Tai galima buvo justi ir dantų gydymo manieroje bei metodikoje: ypač saugodavo pacientų dantis, ilgai juos tirdavo, „krapštydavo“, kol imdavosi gręžti, išgręžti stengdavosi kuo mažiau, gręždavo labai trumpais prisilietimais ir vėl „krapštydavo“, atrinkdama kur būtiniausiai reikia pragręžti daugiau. Po to daugiau jam netekę tokio stomatologo dėmesingumo ir atsargumo patirti“.

Marija Žmuidzinavičienė mirė 1959 metų gegužės 12 dieną Kaune, palaidota Petrašiūnų kapinėse.         

Šis tekstas priklauso prof. habil. dr. Irenai Balčiūnienei, LR Odontologai už teksto turinį neatsako.

Svetainėje naudojami slapukai, kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Tęsdami naršymą, jūs sutinkate su privatumo politika.