Gyd. odontologė I. Ivancė: „Nesu tiek „surimtėjusi“, kad atimčiau iš savęs džiaugsmą būti savimi, medituoti ar piešti“

Rūmuose atidaryta Lietuvos Respublikos odontologų rūmų narės gydytojos odontologės Ingridos Ivancės paveikslų paroda. Šią lengvumu, rytietišku dvelksmu alsuojančią odontologų bendruomenės narės personalinę parodą kviečiame aplankyti ir meno kūriniais pradžiuginti akis Rūmuose, adresu J. Jasinskio g. 16, Vilnius, darbo valandomis (I-V 9.00 – 16.30 val.)

 

Savo piešinius gydytoja yra eksponavusi Vilniuje Estetinės odontologijos centre „VivaDens“, taip pat Meditacijos centre OJAS ir Kaune ezoteriniame centre „AUM“. Paklausta, kiek darbų yra nutapiusiu, gydytoja odontologė I. Ivancė „kaip rodytinus“ suskaičiuoja net keliasdešimt. Žinoma, Rūmuose neturime galimybės visų eksponuoti, bet džiaugiamės Jums pristatydami bent dalį šių darbų.

Parodos atidarymo proga pokalbyje su jos autore gydytoja odontologe Ingrida Ivance pasinersime į meno pasaulį.

Prašau papasakoti pažinties su daile pradžią. Kada pradėjote tapyti, kas paskatino žengti pirmus piešimo žingsnius?

Atsimenu gilų įspūdį iš vaikystės, kurį paliko pamatyta japonų meno paroda Vilniuje ir televizijos siužetas kaip moteris tapo ant keramikos puodukų – tai buvo labai subtilu ir gražu. Man visada atrodė, kad aš norėčiau dirbti darbą kažką subtiliai ir kruopščiai išreiškiant per rankas ir kad žmonės galėtų tai panaudoti.

Kiek aš save prisimenu – visada buvau „pilna energijos“. Mokykloje organizuodavau įvairias viktorinas, deklamuodavau eilėraščius, sportavau, šokau, buvau būrio tarybos, komjaunimo ir kt. vadove. Tuomet neilgai lankiau ir piešimo būrelį, bet atsimenu, kad anuomet man keista pasirodė mokytojos pastaba, kad „neturi lape likti baltos vietos“. Man taip neatrodė. Anuomet mano tapybos pamokos nutrūko.

Studijuodama Kauno medicinos Akademijoje jutau poreikį ir paskutiniais studijų metais atradau meditaciją. Nuo to laiko jau beveik aštuoniolika metų medituoju kasdien. Tai iš tikrųjų atvėrė beribius horizontus mano vidaus, sielos išraiškai ir prieš kokius penkerius metus, apie 2007-uosius, aiškiai pajutau trauką vėl paimti į rankas teptuką. Per savęs ieškojimo laikotarpį apie metus esu praleidusi Indijoje, ten mačiau zen (meditacinės) tapybos mokytojų ir jutau, kad tapyba man tiktų, kaip viena iš išraiškos priemonių ir kaip akies, rankos, jautrumo suderinimo ir lavinimo pratimai estetinei odontologijai. Tai ir buvo žingsneliai link tapymo.

Kokią vietą Jūsų gyvenime užima dailė? Kaip gimsta idėjos paveikslams?

Dailė man yra ieškojimo ir saviraiškos priemonė, padedanti labiau įsisąmoninti ir atskleisti vidinį savo potencialą. Tapybai specialiai įkvėpimo neieškau. Nebent kažkiek prieš parodą. Ūpą (įkvėpimą) tapyti pajuntu vienumoje, medituodama ar būdama vienovėje su gamta, jos sparnais, judesiu, garsais, šakom, lapais, žiedais... Kai kažkoks vaizdas ar jausmas mane paliečia, pažadina, sužavi, aš po to tą ir išreiškiu. Kartais įkvepia pats šiuolaikinių meistrų tapymo stebėjimas ar jų ir praeities meistrų paveikslai, jų išraiškos būdas, energetika.

Kur mokėtės piešimo paslapčių?

Pagrindiniai mokytojai buvo žmonės susiję su meditacija – japonų dailininkė Meera (Kasue Hashimoto), vokiečių dailininkas, skulptorius, prof. Peter Schaden, vokietė architektė, dailininkė Rita Bohm. Lietuvoje esu lankiusi dailininkių Ingos Betužos-Bertužos, Dalios Dokšaitės vieną kitą pamoką.

Kaip menininko gyslelė pasireiškia buityje? Ar dekoruojate kambarius, daiktus, kuriate namų interjerą ir pan.? Kaip piešimo įgūdžiai įtakoja Jūsų profesinę veiklą?

Gerai juntu spalvas, jų derinius, formas, turiu gebą tai išreikšti. Galėčiau būti dizainere, bet iš tiesų mane traukia gyvas įkūnijimas ir man patinka daug tuštumos ir erdvės, gražus vaizdas pro langą ir daug gyvų augalų, gėlių... Namie esu pasikabinusi vieną-kitą savo paveikslą, bet beveik visus esu išdovanojusi, kitų prašymu - išdalijusi platinimui. Be to, pastebėjau, kad mano pagamintas maistas irgi būna spalvingas, lengvas ir labai skanus...

Mano taikomoji dailė - gyva estetinė odontologija. Kelia nuotaiką gražiai išreikštos vitališkos, sveikos, paprastos evoliucijos ištobulintos dantų, dantenų linijos, jų suderinimo su veidu formos.

Kada randate laiko piešimui?

Gražiausi paveikslai man pačiai yra tie, kuriuos aš nutapau po meditacijų, kai įkvėpimas ir permainos ateina iš paties mano centro, iš vidaus, kai jame švaru, lengva ir tylu. Labiausiai šiais vidaus ir pasaulio susilietimais ir norisi dalintis.

Ko palinkėtumėte žmonėms, kurie mėgsta dailę, norėtų piešti, bet vis atidėlioja, nesiryžta išlaisvinti minčių ar bijo kritikos?

Tie, kurie atidėlioja, nesiryžta išsilaisvinti ir bijo kritikos, tie bereikalingai negyvena ir nesidžiaugia tuo, kas yra ir ką jie turi. Palinkėčiau jiems žiūrėti ir priimti gyvenimą žaismingiau, lengviau, relaksuotai, be reikalo nekuriant problemų. Pats žmogaus rimtumas, kritikos bijojimas ir yra problema. Kartą Šiauliuose vedžiau meditacijos vakarą ir mokiau tapybos. Viena solidi moteris labai bijojo, kad jos niekas nepamatytų ir neatpažintų. Ji labai stebėjosi, kad „aš nebijau, kad, „tokią rimtą gydytoją“ gali kas atpažinti." Aš jai atsakiau, kad nesu tiek „surimtėjusi“, kad atimčiau iš savęs džiaugsmą būti savimi, medituoti ar piešti. Tapyba turintiems tapybos gebą - tai dovana, kurią sau galime leisti tik mes patys. Kam atidėti skanavimą vaisiumi, kol jis suges?

Kokiomis priemonėmis piešiate? Kokia technika mėgstamiausia?

Kiniešku, japonišku tušais, japonų Gansai akvarele su japonų teptukais ant ryžių popieriaus. Mėgstamiausia – zen tapyba, Sumi-e, kiniečių tapyba. Nors piešiu ir guašu, aliejiniais dažais.

Kokia dailės kryptis Jums artimiausia ir labiausiai žavi?

Tai meditacinė ar kitaip vadinama zen tapyba bei jos apraiškos - Sumi-e, kinietiška tapyba. Visi gyvi ir negyvi daiktai pasireiškia per savo formą, spalvą ir energiją. Mane įkvepia ir man patinka tuomet, kai „pagaunu“ ir išreiškiu jų esmę naudojant minimaliai spalvų ir linijų, paliekant vietos ir laisvės kalbėti daiktui ir erdvei. Todėl ta prasme šios krypties tapyba nesistengia būti tik daiktus vaizduojantis menas. Gavęs užduotį nutapyti antį europietis greičiausiai kelias dienas pieštų eskizus ir galų gale – antį, o kinas, japonas – kelias dienas vaikščiotų aplink prūdą, stebėtų antis, jų formų ir energetinį fenomeną ir tada tą pajaustą esmę išreikštų tapyboje. Man svarbiausia ne pavaizduoti, o būti ir išreikšti individualumą darnoje su gyvenimo pulsu, energetika, su medžio ir gėlės kvepėjimu, žydėjimu, lietaus šokiu...

Kaip tapytojas parimsta virš tuščio popieriaus lapo ir vieną akimirką pamato paveikslo linijas ir spalvas, taip ir odontologinės srities specialistas žiūrėdamas į kasdienines situacijas apsisprendžia sukurti iš esamos situacijos ir turimos medžiagos ką nors vertinga, sveika ir gražaus ir yra tas momentas, kai gimsta įkvėpimas, džiaugsmas ir laimė. Palinkėčiau visiems mums būti labiau kūrybiškiems ir ypač dabar turint didžiulę galimybių skalę lavinti savo talentus.