Gyd. odontologė Rita Žėkienė apie atrastą meno pasaulį

Informuojame, kad gydytojos odontologės Ritos Žėkienės tapybos parodos eksponavimas pratęsiamas iki spalio 30 d.

19 tapybos darbų galite pamatyti Rūmuose darbo valandomis, adresu J. Jasinskio g. 16, Vilnius.

Pateikiame parodos autorės mintis apie meną ir svajonės įgyvendinimą.

Kūryba sielai – tai gaivinanti versmė. Visą profesinį gyvenimą kūrybiškai darbuodamasi tautiečių burnose, sutelkusi dėmesį į vieną objektą – dantį, mano dvasia apie penkiasdešimtuosius metus pradėjo dusti. Atsigaudavau tik keliaudama, stebėdama aplinką, žmones, analizuodama jų charakterius. O, psichologija man be galo įdomi sritis.

Taip mintijau. Gyvenimėlis persirito jau per pusę šimtmečio. Išauginusi ir pastačiusi ant kojų tris vaikus, norėčiau dabar pagyventi sau. Juk būdama apkrauta darbais daugybę metų dirbau šeimai, vaikams, pacientams.

Vienoje išvykoje kalbantis su Vienožinskio dailės mokyklos dėstytoja nedrąsiai prasitariau apie savo svajonę. „Prašom, galit ateiti. Pas mus yra vakarinis skyrius“, - padrąsino ji.

Ir... prasidėjo. Sąžiningai pora metų du kartus per savaitę važinėjau vakarais iš Nemenčinės į Vilnių. Man tai buvo šventė. Mokykla sena, prigrūsta besimokančiųjų, ore tvyro terpentino kvapas, grindys aptaškytos aliejiniais dažais... Tačiau man čia patiko viskas. Supratau, kodėl. Nes labai labai to troškau. Negalėjau abejingai praeiti pro tapybos ir piešimo priemonių skyrių bet kurioje parduotuvėje, galėjau ten knistis iki begalybės...

O patys dailininkai man atrodė lyg pusdieviai. Labai norėjau išvysti, kaip GIMSTA paveikslas. Tačiau man neteko to pamatyti. Buvo liepta tapyti pačiai. Bet juk tapyti... baisu. Taip, suaugusiam pradėti tapyti baugu. Tiesą sakau, man taip buvo. Vaikas ima teptuką ir ramiai tapo, kas jam šauna į galvą. O mūsų galvoje kirba racionalusis protas, mes bijom kritikos.

Taigi, prasidėjo IŠSILAISVINIMO iš buvusios savęs kelias. Atvyksti į studiją pavargusi po darbo dienos skaudančia galva, o įsitraukusi į tapybos procesą pajunti visas problemas nutolus, nes galvoji tik apie tai, kokius atspalvius parinkti, kaip sukurti harmoningą vaizdą paveiksle. Taip pasinėrus į tapybos pasaulį, pajunti jos gydantį poveikį.

Iš pradžių guašas, po pusmečio – aliejus. Lygiagrečiai – piešimo pratybos. Darbų peržiūros, pleneras, parodų lankymas.

Tačiau man trūko teorinių žinių. Su didžiausiu užsidegimu lavinausi pati. Kai Nemenčinės bibliotekoje visos meno knygos buvo perskaitytos, tapau dar dviejų Vilniaus bibliotekų skaitytoja. O vėliau tose bibliotekose surengiau savo parodas.

Nuostabioji Ernsto Gombricho knyga „Meno istorija“ savo nepakartojamu stiliumi įvedė mane lyg vaiką už rankutės į meno pasaulį, sudomino, davė raktą pažinimui, nes parašyta labai suprantamai.

Daug davė Algirdo Gaižučio „Menų giminystė“. Nesupratau mūsų M. K. Čiurlionio paveikslų gilios prasmės... Perskaičiau Marko Etkindo, Vytauto Landsbergio knygas apie jo tapybos ryšį su muzika ir jau daug aiškiau pasidarė. Dabar žiūriu į jo paveikslus ir pradedu suprasti, ką jis norėjo išreikšti.

Vėliau dar metus teko lankytis Dizaino mokymo centre „Baldų rojuje“. Ten susipažinau su akvarelės ir pastelės technika, dalyvavau pleneruose, surengiau parodą „Menų kampe". Šią studiją lanko senjorai, kurie įgyvendina savo gyvenimo svajonę tapyti. Tuo pačiu mokosi meno supratimo. Juk patiriamos meno emocijos praturtina, neleidžia tinginiauti sielai.

Pasikeičiau. Kitaip žiūriu į pasaulį, gamtą, žmones. Leidžiu sau pasvajoti. O mintyse vis dar nenutapytų paveikslų siužetai... Gal kada nors...

Nuotraukos iš gyd. odontologės Ritos Žėkienės parodos, eksponuojamos Rūmuose